Septyni metrai. Per vienerius metus. Tiek kasmet Himalajų augalija pakyla aukštyn šlaitais, kolonizuodama teritorijas, kur dar neseniai buvo tik sniegas ir uola. Palydoviniai vaizdai rodo tai, ko nematyti plika akimi — kalnai tamsėja. Ir ši tamsa neša pokyčius, kuriuos pajus ne tik kalnų gyvūnija, bet ir šimtai milijonų žmonių slėniuose žemiau.
Žalia spalva ten, kur jos niekada nebuvo
„Mes tikėjomės pamatyti pokyčius, bet ne tokiu greičiu”, — pripažino vienas iš tyrimo koordinatorių, apžvelgęs daugiau nei dviejų dešimtmečių palydovinius duomenis. Šeši regionai nuo Ladako iki Butano. Rezultatai skyrėsi drastiškai: vienuose regionuose augalija kilo vos pusantro metro per metus, kituose — beveik septynis. Tačiau tendencija visur ta pati. Viena kryptis. Tik aukštyn.
Aukštikalnių pievos plečiasi ten, kur anksčiau gulėjo nuolatinė sniego danga. Alpiniai krūmai įsišaknija tarp akmenų, kuriuos dar prieš kelis dešimtmečius dengė ledas. Naujos augalų bendrijos formuoja ekologines zonas, kokių šiame aukštyje niekada nebuvo.
„Tai nėra kosmetinis pakitimas”, — paaiškino klimatologė, dalyvavusi tyrimo apžvalgoje. „Tai visiškai naujo kraštovaizdžio gimimas. Ir jis gimsta greičiau, nei spėjame dokumentuoti.”
Kodėl augalai kopia vis aukščiau
Mechanizmas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Temperatūra kyla. Sniegas tirpsta anksčiau. Dirva atsiveria greičiau. Augimo sezonas pailgėja. Tačiau už šio paprasto dėsningumo slypi grandininė reakcija, kuri maitina pati save.
Tamsios augalų bendrijos sugeria gerokai daugiau saulės spinduliuotės nei baltas sniegas. Paviršius šyla. Šiluma tirpdo dar daugiau sniego. Atsiveria dar daugiau dirvos. Įsikuria dar daugiau augalų. Ciklas kartojasi — vis stipresnis, vis spartesnis.
„Grįžtamasis ryšys veikia kaip spiralė”, — pasakojo tyrimą stebėjęs ekologas. „Kuo daugiau augalijos — tuo šilčiau. Kuo šilčiau — tuo daugiau augalijos. Ir niekas šios spiralės kol kas nesustabdė.”
Šaknų sistemos keičia dirvožemio drėgmės sulaikymą. Krūmai sulaiko vėjo pustomą sniegą visai kitose vietose nei anksčiau. Visa energijos pusiausvyra aukštikalnėse persibraižo iš naujo.
Kalnai, kurie maitina pusę Azijos
Himalajų ledynai ir sniego danga — tai vandens rezervuaras, nuo kurio priklauso šimtai milijonų žmonių visoje Azijoje. Upės, tekančios iš šių kalnų, drėkina laukus, pildo geriamojo vandens sistemas ir palaiko ekosistemas tūkstančius kilometrų žemiau.
Augalijos plitimas keičia vandens ciklą iš pagrindų. Šaknų tinklai sulaiko drėgmę kitaip nei plika uola. Sezoniniai tirpsmo dėsningumai susimaišo. Vanduo pasiekia slėnius kitokiu ritmu, kitokiais kiekiais, kitokiu laiku.
„Mes dar nežinome, ar augalija didina, ar mažina vandens kiekį pasroviui”, — atvirai pripažino hidrologė. „Ir tai yra baisiausia — kad nežinome.”
Rudos dėmės ten, kur turėtų būti žalia
Khumbu regionas prie Everesto ir Butano baseinai rodo dar vieną nerimą keliančią paslaptį. Ten augalija ne tik plečiasi — ji ruduoja. Augalai džiūsta vos įsikūrę naujoje teritorijoje, o kodėl — mokslininkai kol kas paaiškinti negali.
Ilgalaikės grįžtamojo ryšio grandinės tarp šiltėjimo ir augalijos dinamikos tebėra menkai ištirtos. Prognoziniai modeliai vandens saugumui planuoti vis dar nepakankamai vertina šiuos biologinius veiksnius. Neapibrėžtumas auga kartu su žole ant kalnų viršūnių.
O tuo metu augalija kopia toliau. Septyni metrai per metus. Tyliai. Be garso. Kas nutinka, kai kalnai, maitinantys pusę žemyno, nustoja atspindėti saulę?
