Odontologės kabinete šviesa per ryški, o tyla per ilga.
„Dantenos truputį atsitraukusios, — pasakė Indrė, atidėdama veidrodėlį. — Ir emalis ties kakleliais plonesnis. Pasakykite — kaip valotės dantis?”
Atsakiau, kad kietu šepetėliu. Stipriai. Du kartus per dieną. Maniau, kad taip švariau.
Indrė papurtė galvą. „Būtent čia ir bėda.”
Kodėl kietas šepetėlis pavojingesnis, nei atrodo
Kietas šepetėlis atrodo kaip geresnis įrankis. Stipresni šereliai — švaresni dantys, taip mums atrodo. Iš tikrųjų viskas atvirkščiai.
„Standūs šereliai dilina emalį, — paaiškino Indrė. — Jie dirgina dantenų audinį ir laikui bėgant jį atitraukia. Kai dantenos atsitraukia, atsidengia danties šaknis. O ji jautri viskam — šaltam, saldžiam, karštam.”
Emalis neatauga. Kartą nudilintas, jis nebegrįžta. Todėl kiekvienas per stiprus valymas — negrįžtamas.
Blogiausia, kad procesas lėtas ir neskausmingas. Dantys negelia. Dantenos nerėkia. Pažeidimas kaupiasi tyliai, metų metus, kol vieną dieną šaltas gurkšnis vandens staiga nudiegia šaknį. Tada jau vėlu — nudilęs audinys nebeatsistato.
Kaltas ne vien šepetėlis, bet ir jėga
Čia slypi paradoksas. Dažnai kaltas ne pats šepetėlis, o ranka, kuri jį laiko.
„Žmonės valo dantis lyg šveistų prisvilusią keptuvę, — atsiduso Indrė. — Kuo stipriau, tuo geriau — taip jiems atrodo. Bet dantų nereikia šveisti. Juos reikia švelniai poliruoti.”
Kai spaudimas per didelis, šepetėlis nebevalo — jis brūžina. Nuvalo apsauginį paviršiaus sluoksnį, traumuoja dantenų kraštą, palieka jautrias vietas ties šaknimis. Trumpi, lengvi judesiai palei dantenų liniją padaro daugiau nei stiprus trynimas.
Įdomiausia, kad dažniausiai taip kenkia patys kruopščiausi. Ne tinginiai. Tie, kurie dantimis rūpinasi labiausiai — valo ilgiausiai, spaudžia stipriausiai, renkasi kiečiausią šepetėlį parduotuvėje. Ir būtent jų dantenos atsitraukia pirmos. Rūpestis be saiko čia virsta žala.
Kaip valytis, kad nepakenktum
Metodas paprastas.
Minkšti šereliai. Maža šepetėlio galvutė. Suapvalinti galiukai. Švelnus spaudimas — toks, kad šereliai vos linktų, o ne išsiskleistų į šalis. Lankstūs siūleliai patys prisitaiko prie dantų kontūrų ir gerai išvalo net esant mažam spaudimui.
Mažai abrazyvi pasta su fluoru saugo emalį, o šiurkšti — jį dar labiau dyla. Šepetėlį keisk kas tris keturis mėnesius. O jei šereliai išsiskleidžia greičiau — tai ne prasta kokybė. Tai ženklas, kad spaudi per stipriai.
Yra ir paprasta gudrybė ranką priversti atsileisti. Laikyk šepetėlį ne kumštyje, o dviem trim pirštais — lyg pieštuką. Taip fiziškai nebeišspausi tokios jėgos. Elektriniai šepetėliai čia turi pranašumą: daugelis jų turi spaudimo jutiklį, kuris užsidega, kai spaudi per stipriai. Bet ir paprastu šepetėliu galima valytis teisingai — svarbu ne įrankis, o jėga.
Kada šepetėlis jau per šiurkštus
Kūnas įspėja anksčiau, nei manai.
Paraudusios, jautrios dantenos. Kraujas ant šepetėlio. Danties šaknis, kuri staiga reaguoja į šaltą ar saldų. Išsiskleidę, sulinkę šereliai jau po kelių savaičių. Šiurkštus pojūtis palei dantenų liniją, nors atrodo, kad išsivalei kruopščiai.
„Jei matote bent vieną iš šių ženklų — nekaltinkite dantų, — ramiai pasakė Indrė. — Peržiūrėkite šepetėlį ir savo ranką.”
Kartais pirmas ženklas būna visai kitur. Pastebi, kad šepetėlio šereliai suplokštėja jau po mėnesio, nors keitei jį neseniai. Tai irgi ne kokybės, o jėgos kaltė.
Pasitikrink pats. Paimk šepetėlį ir pažiūrėk į šerelius: ar jie tiesūs, ar išsidraikę į šonus? Perbrauk liežuviu palei dantenų liniją — ar nejauti šiurkštumo, jautrumo? Ir kitą rytą valydamasis sąmoningai atleisk ranką. Jei dantys ir taip liks švarūs — o jie liks — vadinasi, visą tą laiką spaudei per stipriai. Švelnumas čia laimi prieš jėgą.
