Tris metus kas savaitę klūpėdavau prie unitazo su šepečiu ir stipriu valikliu. Akys graužia, rankos džiūsta, o rezultatas išsilaiko gal porą dienų. Kai kolegė Rasa papasakojo, ką ji daro, pagalvojau – negali būti, kad taip paprasta.
Po dviejų savaičių supratau, kad ji buvo teisi.
Idėja, kuri atrodė per gerai
„Aš tualeto nebevalau jau keturis mėnesius,” – vieną pietų pertrauką pasakė Rasa tokiu tonu, lyg kalbėtų apie orą.
Žiūrėjau į ją laukdama, kada pradės juoktis. Nepradėjo.
„Pasiėmiau kempinę, įpjoviau kišenėlę, įdėjau muilo gabalėlį ir prisegiau prie klozeto krašto iš vidaus. Kai nuleidi vandenį, jis aptaško muilą, susidaro putos ir valo dubenį savaime,” – paaiškino ji ir pridūrė: „Per dieną trys keturi nuleidimai – ir unitazas švaresnis nei po valymo su chemija.”
„O kalkių nuosėdos?” – paklausiau skeptiškai.
„Kaip tik jas ir nuplauna. Muilo putos pamažu tirpdo mineralines apnašas – ne per dieną, bet per savaitę matai skirtumą. Be jokio šveitimo.”
Kaip tai pasidariau per penkias minutes
Grįžusi namo pasiėmiau buitinę kempinę ir aštrų peilį. Įpjoviau vienoje pusėje nedidelę kišenėlę – neperkirpau iki galo, tik tiek, kad tilptų muilo gabalėlis.
Supjaustiau įprastą muilą į mažesnį gabaliuką, maždaug pusės delno dydžio, ir įkišau į kempinės angą. Tada paėmiau seną plastikinį spaustukėlį nuo oro gaiviklio – tokį, kuris kabindavosi ant krašto – ir pervėriau per kempinę su muilu.
Visą konstrukciją užkabinau ant vidinio unitazo krašto taip, kad vanduo ją pasiektų kiekvieno nuleidimo metu.
Iš viso užtrukau gal penkias minutes. Ir tai tik todėl, kad ieškojau to spaustuko stalčiuje.
Kas nutiko per pirmąsias dvi savaites
Pirmą dieną dar nieko ypatingo nepastebėjau – gal kiek šviežesnis kvapas, bet tiek. Trečią dieną atkreipiau dėmesį, kad dubenio vidus atrodė švaresnis nei įprastai, nors niekas jo nevalė. Po savaitės ruda juostelė ties vandens riba – ta, kurią anksčiau šveisdavau kas sekmadienį – buvo beveik dingusi. Vyras, kuris apie mano eksperimentą nieko nežinojo, paklausė, ar vakar valiau tualetą. Nevaliau.
Paskambinau Rasai: „Tai veikia. Kaip ilgai užtenka vieno muilo gabaliuko?”
„Priklauso, kiek kartų per dieną nuleidi. Man užtenka maždaug mėnesiui. Kai muilas sumažėja, tiesiog įdedi naują gabalėlį – kempinė ir spaustukas tarnauja nežinia kiek,” – atsakė ji.
Per dvi savaites nepaliečiau šepečio nė karto. Jokių cheminių garų, jokio klūpėjimo ant kelių, jokių sudirgintos odos pirštinių.
Vienas dalykas, kurį verta žinoti
Rasa perspėjo ir dėl vieno niuanso: „Naudok paprastą kietą muilą, ne su kreminio pagrindo priedais. Kreminis muilas palieka riebią plėvelę ir efektas priešingas – vietoj valymo gauni slidų sluoksnį.”
Dar patarė kartą per mėnesį nuimti kempinę, išplauti ją po čiaupu ir gerai išgręžti. Taip putos lieka gausios, o kempinė neapželia pelėsiu. Ir svarbiausia – muilo gabalėlis kainuoja centus, o vieno užtenka trims keturioms savaitėms.
Dabar, kai svečiai ateina ir pagiria švarų tualetą, šypsausi ir galvoju apie tuos trejus metus su šepečiu ir pirštinėmis. Pakako vienos pietų pertraukos su Rasa, kad suprasčiau – kartais geriausias valymas yra tas, kurio nereikia daryti pačiam.
