„Palauk, tai tikrai ne Graikija?” — paklausė draugė, kai pasidalinau nuotrauka iš telefono. Turkio spalvos vanduo. Baltas smėlis. Ir nė vieno gultų eilėje.
Tai buvo Ksamilis. Albanijos pakrantėje. Ir tą akimirką tapo aišku, kodėl vis daugiau žmonių tyliai renkasi šią kryptį vietoj perpildytų graikų salų.
Kodėl kainos tokios mažos
Albanijos Rivjera siūlo tą patį Viduržemio jūros grožį — skaidrų vandenį, dramatiškus uolėtus krantus ir saulės nutviekstus paplūdimius. Bet be tos paklausos, kuri Graikijoje kainas seniai pakėlė į kosmosą.
Kokybiška viešbučio naktis Tiranoje kainuoja perpus pigiau nei vidutiniška Atėnuose. Soti vakarienė su vynu gerame restorane — vis dar lengvai įperkama. Muziejų bilietai — vos keli eurai.
„Graikijoje keturiese praleistume savaitę už tokią sumą, už kurią Albanijoje praleidome dvi”, — papasakojo keliautoja Indrė. — „Ir komforto neaukojome nė karto.”
Kasdienės išlaidos mažos. Bet svarbiausia — komforto beveik niekada nereikia aukoti. Paprasti svečių namai švarūs. Šeimų valdomi restoranėliai sotūs. Ir niekas nesistengia iš tavęs išpešti papildomų eurų.
Trys pakrantės, trys skirtingi ritmai
Ksamilis — gyvai ir kompaktiškai. Stiklo skaidrumo seklumos. Balto smėlio salelės. Vakariniai pasivaikščiojimai palei krantą, kur užtenka šlepečių ir gero oro.
Himara — visiškai kitoks tempas. Šeimų valdomi viešbučiai ant šlaito. Akmenuotos įlankos su tokiu vandens skaidrumu, kad dugną matai iš kelių metrų aukščio. Čia dienos eina lėčiau — ir tai yra visa esmė.
„Himarėje jaučiausi ne turistė, o laikina kaimynė”, — pridūrė Indrė. — „Šeimininkai kviesdavo kavos. Rodydavo, kur geriausia maudytis. Be jokio pardavinėjimo.”
Dhermi — tiems, kas ieško daugiau rafinuotumo. Tamsiai mėlynas vanduo. Dramatiškai uolų įrėminti paplūdimiai. Stilingesni kambariai su vaizdu į jūrą. Bet kainos vis tiek nesikandžioja.
Mėlynoji Akis ir stotelės toliau nuo kranto
Nuo paplūdimių daugelis keliautojai pasuka į Blue Eye — ledinį, elektriškai mėlyną šaltinį, kuris atrodo beveik nerealus. Geriausias laikas — anksti ryte, kol neatvažiavo autobusai.
Duresas pasiūlo visai kitą ritmą. Romėnų amfiteatras. Venecijietiškas bokštas. Platus smėlėtas krantas su gyvybinga promenada ir nebrangiais užkandžiais kiekviename žingsnyje.
Toliau į pietus — Saranda ir mažos įlankos aplink ją. Skaidrus vanduo. Lengvas žavesys. Ir tas atradimo jausmas, kurio Santorinyje ar Kretoje jau seniai nebelikę.
Ar verta rinktis vietoj Graikijos
Albanija — ne Graikija. Infrastruktūra paprastesnė. Keliai vietomis duobėti. Ne kiekvienas paplūdimys turi gultus ar dušus.
Bet gal kaip tik todėl ji veikia. Nėra minių. Nėra perpildytų restoranų su turistinėmis kainomis. Yra šeimų valdomi nameliai, kur šeimininkai žino tavo vardą nuo antros dienos.
Kas ieško tos jūros, to vandens ir to jausmo, kai atradai kažką prieš visus kitus — Albanijos Rivjera dar laukia. Klausimas tik, ar ilgai.
