Ar kada susimąstėte, kiek vaistinių medžiagų sunaikinote, kiekvieną pavasarį ravėdami kiemą? Dilgėlė. Kiaulpienė. Dobilai. Augalai, kuriuos daugelis laiko atliekomis — fitoterapeutai vadina nemokama vaistinėle po kojomis.
Ir kol vieni juos rauna — kiti tyliai renka.
Dilgėlė — pavasario jėgainė
Iš visų laukinių vaistažolių dilgėlė turi bene turtingiausią sudėtį. Jauni lapai suteikia geležies, vitamino C, kalcio, magnio ir vitamino K — kombinaciją, kurią sunku rasti bet kuriame viename perkamame produkte.
„Pavasarį rinkdavau dilgėles sriubai — ir tik vėliau sužinojau, kiek jose naudos”, — papasakojo fitoterapeutė. — „Geležies trūkumas, uždegimas, skysčių kaupimasis — dilgėlė tradiciškai naudojama visiems trims.”
Tyrimai sieja ją su sumažėjusiu uždegiminiu aktyvumu ir silpnu diuretiniu poveikiu. Tai ne stebuklai — tai paprasti junginiai, kurių organizmas gali pasinaudoti.
Švelnius pavasarinius lapus galima sutrinti į sriubas, kokteilius arba džiovinti arbatai. Svarbu rinkti su pirštinėmis — kol lapai šviežūs, jie gelia.
Kiaulpienė, dobilai ir pušų pumpurai
Kiaulpienė — ne tik pūkas vaikų rankose. Jos šaknys padeda tulžies tekėjimui ir virškinimui. Jauni lapai suteikia vitamino A ir kalio. Šaknis geriausia kasti rudenį — nuvalyti, supjaustyti ir džiovinti nuovirui.
Dobilų žiedai renkami žydėjimo piko metu. Baltasis dobilas tradiciškai siejamas su menstruacijų komfortu, raudonasis — su kraujotakos palaikymu. Užpilas paprastas — žiedai, karštas vanduo, dešimt minučių.
„Pušų pumpurai — mano senelės receptas nuo kosulio”, — prisiminė fitoterapeutė. — „Anksti pavasarį, kol dar neprasiskleidę, surinkti ir užpilti karštu vandeniu. Kvėpavimo takams — puikus dalykas.”
Visi šie augalai auga Lietuvoje laisvai. Nereikia nei pirkti, nei auginti — tereikia žinoti, kur ir kada rinkti.
Kaip rinkti teisingai
Dilgėlių viršūnėlės kerpamos prieš žydėjimą — tada jos švelniausios ir turtingiausios. Dobilų žiedai — kai visiškai prasiskleido. Kiaulpienės lapai — pavasarį, kol dar nesugriežtėjo.
„Niekada nerinkite prie kelių ar purkštų vejų”, — perspėjo fitoterapeutė. — „Pesticidai ir išmetamosios dujos — visa tai patenka į lapus.”
Nuplovę ir nusausinę — džiovinkite tamsioje, vėsioje vietoje. Stiklainiai su dangteliu — geriausias saugojimo būdas.
Ir svarbiausia taisyklė: jei neatpažįstate augalo — nerinkite. Ne kiekviena žalia piktžolė yra saugi. Pieningi syvai, stipriai dirginantys aliejai, nežinomos rūšys — visa tai gali sukelti apsinuodijimą.
Atsakingas rinkimas reiškia — pažįsti, kas auga. Žinai, kada rinkti. Ir niekada neimi daugiau, nei reikia.
Kitą kartą, kai eisite ravėti — sustokite sekundei. Gal ta piktžolė, kurią ketinate išrauti, yra vertesnė nei vaistai, kuriuos perkate vaistinėje.
