Paskutinį kartą alkoholio atsisakiau porą dienų po Naujųjų metų – ir tai buvo skausmingai sunku. Šį kartą nusprendžiau kitaip: ne amžinai, ne „niekada daugiau” – tiesiog penkiolika dienų. Kaip eksperimentas. Ir kas nutiko per tas dvi savaites – nustebino mane patį.
Ne todėl, kad pokyčiai buvo dramatiški. O todėl, kad jie atėjo daug greičiau, nei galvojau.
Pirma savaitė – kūnas persijungia
Pirmos trys dienos buvo nemalonios. Vakarais trūko to ritualo – atidaryti alų, atsisėsti, atsipalaiduoti. Be jo jaučiausi lyg kažko trūktų, nors fiziškai viskas buvo gerai. Miegas pirmas dvi naktis buvo neramus – prabusdavau anksčiau nei įprastai.
Bet jau ketvirtą dieną kažkas pasikeitė. Ryte pabudau be žadintuvo ir jaučiausi pailsėjęs. Ne šiaip pakenčiamai – o tikrai pailsėjęs. Miego architektūra pradėjo atsigauti: smegenys, nebegavusios slopinamojo alkoholio poveikio, leido REM fazei veikti normaliai.
Apetitas tapo keistas – trūko saldumynų ir sūraus maisto. Organizmas ieškojo greitos energijos ten, kur anksčiau ją gaudavo iš alkoholio. Po savaitės tai praėjo.
Antra savaitė – smegenys ir kūnas atsigauna
Nuo aštuntos dienos pradėjau pastebėti dalykus, kurių anksčiau nefiksavau. Koncentracija pagerėjo – darbai, kurie anksčiau reikalavo pusvalandžio išsiblaškymų, dabar ėjo sklandžiai. Galvos rūkas, prie kurio buvau pripratęs kaip prie normos, sumažėjo.
Kraujospūdis, kurį matuoju kiekvieną rytą, pradėjo lėtai kristi – nuo stabilių 138/88 iki 129/82 penkioliktą dieną. Skysčių kaupimasis sumažėjo – veidas atrodė mažiau ištinęs, o svoris nukrito pusantro kilogramo be jokios dietos.
Oda pasikeitė subtiliai, bet pastebėjamai – mažiau sausa, mažiau rausva, lyg kažkas būtų nuėmęs pilką filtravimą. Žmona pastebėjo pirma: „Atrodai pailsėjęs.”
Ko nesitikėjau
Skonis ir uoslė paaštrėjo. Kava ryte kvepėjo intensyviau. Vakarienė turėjo daugiau niuansų. Pasirodo, alkoholis slopina receptorius, kurie atsakingi už skonį ir kvapą – kai jis dingsta, jie atsigauna per kelias dienas.
Nuotaika stabilizavosi. Ne tapo euforiškai gera – bet nustojo šokinėti. Vakarai be alkoholio iš pradžių atrodė tušti, bet po dešimties dienų pradėjau pildyti juos kitais dalykais – pasivaikščiojimais, knygomis, paprasčiausiu poilsiu.
Ir dar vienas dalykas – burnos sveikata. Seilių gamyba normalizavosi, burnos sausumas pradingo. Dantenys nebeatrodė paraudę.
Po penkiolikos dienų negrįžau prie alkoholio iš karto. Ne todėl, kad pasižadėjau – o todėl, kad kūnas aiškiai parodė, kiek jam kainavo tai, ką laikiau nekalta kasdienybe.
Daugiau nei dviem savaitėms nereikėjo.
