„Padėk tą obuolį ir paimk aną,” – pasakė sodininkas Vytautas Kazlauskas, kai turguje tiesiog griebiau raudoną, gražų vaisių. Pažiūrėjau – mano buvo tobulas, lygus, blizgantis. Jo – šiurkštesnis, su nelygumais. Kodėl jo geresnis?

„Apverk ir pažiūrėk į apačią,” – liepė Vytautas. Apvertiau abu. Mano – plokščia apačia su seklia įduba. Jo – gili, plati duobutė apačioje, kur kadaise buvo žiedas. „Kuo gilesnė ta duobutė – tuo saldesnis obuolys,” – paaiškino jis. – „Tai vienintelis požymis, kuris nemeluoja.”

Dvidešimt metų pirkau obuolius pagal spalvą ir dydį. Pasirodo, reikėjo žiūrėti visai į kitą vietą.

Kodėl gili duobutė reiškia saldumą

Vytautas paaiškino be sudėtingų žodžių: „Kai obuolys noksta ant medžio natūraliai – lėtai, su saule – jis sukaupia daugiau cukraus ir aromato. Ir ta apačios duobutė natūraliai gilėja.” Kuo ilgiau obuolys noksta medyje, tuo daugiau maistingų medžiagų susikaupia viduje, ir tuo ryškesnė ta žiedinio galo įduba.

„Jei duobutė sekli arba beveik plokščia – obuolys arba nuskintas per anksti, arba augintas greičiau nei turėjo,” – sakė sodininkas. – „Toks bus rūgštesnis ir mažiau aromatingas.”

Nuo to pokalbio visada pradedu nuo apačios. Ir skirtumas tikrai jaučiasi.

Dar trys dalykai, kuriuos parodė Vytautas

Po duobutės testo sodininkas pridėjo dar tris triukus. Pirmas – svoris. „Paimk du vienodo dydžio obuolius ir palygink rankose. Kuris sunkesnis – tas sultingesnis,” – sakė jis. Sunkesnis obuolys turi daugiau vandens ir geresnių skonių medžiagų viduje.

Antras – spalva su šviesesnėmis dėmėmis. Daugelis mano, kad tolygiai raudonas obuolys yra geriausias. Vytautas nesutiko: „Jei vienoje pusėje yra šviesesnė dėmė – tai vieta, kur lapas dengė nuo saulės. Tai natūralaus augimo ženklas, ne defektas.” Dirbtinai apdoroti obuoliai būna tolygiai nuspalvinti – ir dažnai blankesnio skonio.

Trečias – odelės tekstūra. Ir čia buvo didžiausia staigmena. „Jei obuolys lygus kaip stiklas – dažniausiai jis bus blandus,” – pasakė Vytautas. – „Geras obuolys turi šiek tiek šiurkštumo, nedidelių nelygumų. Tai reiškia, kad jis nokosi lėtai ir sukrovė viską, ką turėjo sukaupti.”

Pasirodo, tos vertikalios juostelės ir nelygūs paviršiai, dėl kurių obuolys neatrodo tobulai – tai kaip tik gero skonio požymiai. Parduotuvės renkasi gražius. Vytautas renkasi skanius.

Veislė irgi svarbu

Pabaigoje Vytautas pridūrė: „Nepamirškite – skirtingos veislės turi skirtingą saldumą iš prigimties. Jei norite saldžiausio – ieškokite Fuji arba Honeycrisp. Jei norite traškumo su rūgštele – Granny Smith.” Bet net ir tarp tos pačios veislės obuolių duobutės testas veikia: gilesnis visada saldesnis.

O aš visą tą laiką rinkau gražiausius – ir stebėjausi, kodėl skonis toks vidutiniškas.