Kai restorane užsisakiau mėsainį vietoj salotų, draugė pažiūrėjo taip, lyg būčiau pasirašęs nuosprendį savo figūrai. „Tu juk buvai ant dietos,” pasakė ji. Bet tą mėsainį man rekomendavo valgyti mitybos specialistė – ir priežastis buvo visiškai netikėta.
Pasirodo, problema buvo ne mėsainyje. Problema buvo tame, kas vyksta galvoje kiekvieną kartą, kai atsisakome to, ko iš tiesų norime.
Uždraustas vaisius, kuris sabotažuoja dietą
Vienos Skandinavijos šalių universitetų mitybos psichologė tyrė šimtus žmonių, laikančių griežtų dietų. Jos išvada privertė permąstyti viską, ką žinojome apie svorio metimą: „Kai žmogus sau uždraudžia mėsainį, smegenys pradeda apie jį galvoti tris kartus dažniau. Po savaitės jis suvalgo ne vieną, o tris – ir dar su dviguba porcija frytų.”
Tai vadinama kompensaciniu persivalgymu. Griežtos taisyklės suaktyvina „viskas arba nieko” mentalitetą – vienas „nusižengimas” sukelia kaltės bangą, o kaltė stumia į dar didesnį persivalgymą. Ciklas kartojasi, kilogramai grįžta, žmogus kaltina save.
O juk viskas prasidėjo nuo paprastos salotų lėkštės.
Kodėl ta salotų lėkštė dažnai baigiasi šaldytuvu vidurnaktį
Klinikinės mitybos specialistas, dirbantis su antsvorio pacientais, tai mato kasdien: „Ateina pacientė, pasakoja – valgau tik salotas, daug žalumynų, bet vakarais neištveru ir šluoju viską iš šaldytuvo. Klausiu – ar tos salotos jus pasotina? Atsakymas visada tas pats: ne.”
Kai valgome tai, kas nepatinka ir nepasotina, kūnas negauna dviejų dalykų – fizinio sotumo ir psichologinio pasitenkinimo. Trūkstant abiejų, smegenys pradeda reikalauti kompensacijos. Dažniausiai – vakare, kai valia nusilpsta.
Mėsainis šaltą dieną duoda tai, ko salotoms trūksta: angliavandenių, baltymų ir to neapčiuopiamo jausmo, kad tikrai pavalgei. Po tokio patiekalo šaldytuvas vidurnaktį lieka uždarytas.
Viena klaida, kurią daro beveik visi prieš eidami į restoraną
Bet čia dar ne viskas. Yra kitas įprotis, kuris padaro dvigubą žalą – badavimas prieš vakarienę restorane. „Sutaupysiu kalorijas,” galvoja žmogus, ir per pietus suvalgo tik obuolį.
Rezultatas priešingas. Gastroenterologė, turinti penkiolikos metų patirtį, paaiškina mechanizmą: „Kai atvykstate į restoraną po aštuonių valandų badavimo, smegenys perjungia išlikimo režimą. Valgote greitai, daug ir net nesuprantate, kada pasisotinote – nes sotumo signalui reikia dvidešimties minučių. Per tą laiką jau suvalgėte triskart daugiau nei reikėjo.”
Sprendimas paprastas – normaliai pavalgyti per dieną ir į restoraną ateiti vidutiniškai alkanam, ne desperatiškai.
Kai maistas nustoja būti priešu
Mitybos psichologai savo pacientams visada kartoja tą patį: nustokite skirstyti maistą į gerą ir blogą. Pradėkite klausti – ar tai mane pasotins, ar po valandos vėl ieškosiu ko nors?
Šis mentaliteto pokytis atrodo nereikšmingas, bet tyrimai rodo ką kita. Žmonės, kurie leidžia sau retkarčiais mėsainį be kaltės, ilgainiui valgo mažiau nei tie, kurie jį draudžia. Paradoksas? Ne – tiesiog psichologija.
Maistas yra ne tik kalorijos. Tai bendros vakarienės su šeima, šventiniai pietūs, kelionių prisiminimai. Kai visa tai paveriame skaičiavimo lentele – prarandame ne svorio, o džiaugsmo.
Kitą kartą, kai stovėsite prie kavinės prekystalio ir svarstysite tarp salotų ir mėsainio – prisiminkite: geriausia dieta yra ta, kurios galite laikytis nesijausdami nelaimingi. Kartais tai reiškia pasirinkti mėsainį. Ir tai yra visiškai normalu.
slug: mesainis-ar-salotos-svorio-metimas-dieta
