Brangiausias sūris parduotuvėje ne visada geriausias. Bet pigiausias – beveik visada ne sūris. Tai pirmas dalykas, kurį išgirdau iš mitybos specialistės Eglės, kai paklausiau, kodėl kai kurie sūriai burnoje palieka keistą, muilo primenantį poskonį.
„Jei sūris girgžda ant dantų ir skonis primena ploviklį – tu valgai ne sūrį,” – pasakė ji tiesiai. „Tu valgai augalinius riebalus su kvapiaisiais priedais.”
Kaip atrodė mano pirkiniai anksčiau
Ilgą laiką pirkdavau pagal kainą ir pakuotės vaizdą. Jei ant pakuotės buvo gražus sūrio gabaliukas, raiškios raidės ir žodis „natūralus” – pirkdavau. Etiketės neskaičiau, sudedamųjų dalių sąrašo net neapversdavau. O burnoje kartais jausdavau tą keistą girgždėjimą ir galvodavau – gal tiesiog sūris toks. Kartais skonis likdavo keistai saldokas arba turėdavo tą ploviklio primenantį pošvaitį, bet nekreipdavau dėmesio.
Eglė paaiškino, kad muilo poskonis atsiranda dėl augalinių riebalų ir kvapiųjų medžiagų, kurios imituoja sūrio skonį, bet burnoje elgiasi visiškai kitaip nei tikri pieno riebalai. Emulgatoriai ir stabilizatoriai sukuria tokią tekstūrą, kuri gali priminti tikrą sūrį vizualiai, bet kramtant iškart pasijunta skirtumas. O girgždėjimas – tai guminė tekstūra, kurią sukuria pieno riebalų pakaitalai. Tikras sūris kramtomas minkštai ir tolygiai, o imitacija girgžda ir lieka ant dantų kaip guma.
Ką darau dabar
Dabar pradedu nuo pavadinimo. Jei ant pakuotės rašoma „sūrio gaminys”, „gaminys su augaliniais riebalais” arba „imitacija” – tai ne sūris, ir tai ne gėda – tiesiog reikia žinoti, ką perki. Tikro sūrio pavadinimas paprastai tiesmukas: „kietas sūris”, „pusminkštis sūris”, „varškės sūris”.
Antra – sudedamųjų dalių sąrašas. Eglė sakė, kad tikro sūrio formulė trumpa: pienas, raugų kultūros, druska, šliužo fermentas. Viskas. Jei sąraše atsiranda augaliniai riebalai, stabilizatoriai, aromatizatoriai ar emulgatoriai – tai jau kitas produktas.
Trečia – kaina. „Kietam sūriui pagaminti reikia daug pieno – kartais iki dešimties litrų kilogramui,” – paaiškino Eglė. „Jei kilogramas kainuoja dvigubai mažiau nei vidutinė rinkos kaina – kažkas toje receptūroje buvo pakeista pigesnėmis medžiagomis. Tai ne kaltinimas gamintojui – bet signalas pirkėjui atidžiau pažiūrėti sudėtį.”
Ir ketvirta – liaukitės tikėti namų testais. Degtuko testas, jodo testas, verdančio vandens testas – visa tai nepatikima ir gali suklaidinti. Tikras sūris taip pat tirpsta, keičia spalvą ir reaguoja į karštį – tai nieko neįrodo. „Geriausias testas – etiketė,” – sakė Eglė. „Jei ten parašyta aiškiai – pirkėjas apgintas. Jei miglotai – jau turėtum įtarti. Ir nereikia deginti sūrio ant šakutės – tiesiog apversk pakuotę.”
Dabar kiekvieną kartą parduotuvėje apverčiu pakuotę ir perskaitau sudėtį. Užtrunka penkias sekundes. O skirtumas lėkštėje – milžiniškas. Ir burnoje daugiau niekas negirgžda.
Kaip pati Eglė sakė: „Tikras sūris neturi ko slėpti – ir jo etiketė tai parodo.”
