Ore, kuriuo kvėpuojame namuose, sklando smulkios plastiko dalelės — tokios mažos, kad jų nematome. Naujausi duomenys rodo, kad dalis jų, ypač PET pluošteliai iš tekstilės ir baldų apmušalų, ne tik sklando aplinkui, bet gali pasiekti gilesnes plaučių dalis ir ten užsibūti. Poveikis nėra dramatiškas kiekvienam įkvėpimui, bet jis nuolatinis ir išmatuojamas — būtent todėl į jį verta pažiūrėti blaiviai.
Kas nutinka plaučiuose
Įkvėptos mikroplastiko dalelės gali pasiekti apatinius kvėpavimo takus ir ten elgtis kaip bioaktyvios dalelės — tai yra, ne tiesiog dulkės, o kažkas, kas gali trikdyti vietinę plaučių apsaugą.
Tyrimai rodo, kad PET mikropluoštai audinyje išsilaiko kelias dienas ir pritraukia imunines ląsteles — limfocitus bei eozinofilus. Tokia reakcija būdinga alerginio tipo uždegimui. Svarbiausia detalė: kai kartu ore yra alergenų, uždegimas gali sustiprėti labiau, nei tikėtasi. Poveikis priklauso nuo dozės ir aplinkybių, todėl vienareikšmiškai gąsdinti nėra pagrindo — bet ir numoti ranka neverta.
Labiausiai tai aktualu tiems, kurie ir taip jautresni kvėpavimo takų dirginimui: žmonėms su astma ar alergijomis, mažiems vaikams, kurie daugiau laiko praleidžia ant grindų, kur dulkių sukaupta daugiausia. Jiems net nedidelis papildomas dirgiklis gali pastebimai pabloginti savijautą.
Kiek jų įkvepiame kasdien
Skaičiai padeda pajusti mastą. Suaugęs žmogus per parą įkvepia maždaug 10–20 kubinių metrų oro. Europos miestuose išmatuota PET mikroplastiko koncentracija ore siekė apie 135–158 nanogramus kubiniame metre.
Tokiu lygiu per dieną įkvepiama maždaug 1–3 mikrogramai PET. Pagal masę tai nedaug, bet biologiškai reikšminga: pačios smulkiausios dalelės pasiekia giliausias plaučių vietas ir ten pasilieka. Didžiausia našta tenka tankiai apgyvendintų miestų gyventojams, nes miesto oras paprastai užterštas labiausiai.
Iš kur jie namuose atsiranda
Kaip bebūtų keista, didžiausias šaltinis dažnai yra ne gatvė, o pačių namų vidus. Mikroplastikai byra nuo kasdienių sintetinių daiktų: poliesterio ir nailono drabužių trinties, kilimų ir minkštų baldų pluošto, netvarkingai naudojamos plastikinės pakuotės.
Nubyrėję pluošteliai patenka į buities dulkes ir vėl pakyla į orą, kai judame, valome ar kai orą maišo skersvėjis. Bendrose gyvenamosiose erdvėse tokia tarša beveik nematoma, bet nuolatinė ir kaupiamoji — ne vienkartinė, o po truputį besikaupianti diena iš dienos.
Kaip sumažinti poveikį
Vienos stebuklingos priemonės nėra — geriausiai veikia kelių žingsnių derinys. Pirmas žingsnis: mažiau šaltinių. Kur įmanoma, rinkis natūralius audinius vietoj sintetinių, stiklinius ar keraminius indus vietoj plastikinių.
Antras: tvarkingas dalelių šalinimas. Valyk drėgnuoju būdu — drėgna šluoste dulkės surenkamos jų nepakeliant į orą, o ne išpučiamos atgal. Palaikoma maždaug 40–60 % oro drėgmė padeda dalelėms sulipti ir nusėsti, o ne kaboti ore. Prie to prisideda ir smulkmenos: sintetinius drabužius verta skalbti rečiau ir žemesnėje temperatūroje, nes būtent skalbimo ir dėvėjimo metu nubyra daugiausia pluošto, o siurbliui geriau rinktis tokį, kuris turi tankų filtrą ir nepučia smulkių dalelių atgal į orą.
Trečias: oro filtravimas. Sertifikuoti HEPA H13 ar H14 valytuvai kambariuose, kuriuose praleidžiama daug laiko, gali pastebimai sumažinti ore pakibusių dalelių kiekį. Vėdinti verta ramesniu metu, kai lauke mažiau judėjimo.
Nė vienas iš šių žingsnių atskirai nėra sprendimas, bet sudėti kartu jie veikia skirtinguose etapuose — vieni sulaiko daleles ore, kiti padeda joms nusėsti, treti nuvalo nuo paviršių. Būtent toks derinys namų orą padaro švaresnį patikimiau nei bet kuri viena priemonė.
Nereikia nei panikuoti, nei viską keisti iš karto. Užtenka pradėti nuo paprasčiausių žingsnių — dažnesnio drėgno valymo ir pastovios oro drėgmės, — o filtrus ar medžiagas keisti palaipsniui. Namų oras yra viena iš nedaugelio aplinkų, kurią tikrai galime valdyti patys.
