Kiek plastiko išgeriate kartu su vandeniu, kurį pirkote būtent dėl švaros?
Iki šiol atsakymas buvo apytikris, nes prietaisai matė tik stambesnius gabalėlius. Naujas metodas pamatė tai, kas slėpėsi apačioje — ir skaičius pasirodė esąs visai kitos eilės.
240 000 viename litre
Kolumbijos universiteto chemikų tyrimas, paskelbtas žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, ištyrė tris populiarius buteliuoto vandens prekės ženklus.
Vidurkis — apie 240 000 submikroninių plastiko dalelių litre. Iš viso identifikuoti septyni skirtingi plastiko molekulių tipai.
Svarbiausia detalė ne skaičius, o dydis. Didžioji dalis šių dalelių yra mažesnės nei vienas mikrometras — tai nanoplastikai. Palyginimui: žmogaus plaukas storesnis maždaug septyniasdešimt kartų.
Ankstesni tyrimai skaičiavo mikroplastiką ir gaudavo gerokai kuklesnius rezultatus. Ne todėl, kad plastiko buvo mažiau. Todėl, kad jo nematė.
Ir dar vienas dalykas, kurį verta pasakyti iš karto: šios dalelės ateina ne tik iš paties butelio sienelės. Dalis jų — nuo kamštelio, dalis — iš gamybos filtrų, per kuriuos vanduo buvo leidžiamas prieš išpilstymą.
Kaip pavyko suskaičiuoti tai, ko niekas nematė
Metodą sukūrė ta pati komanda, ir jis remiasi ne filtravimu, o šviesa.
Į vandens mėginį nukreipiami du lazeriai. Vandens ir plastiko molekulės į juos atsiliepia skirtingais rezonansais, o prietaisas tuos signalus fiksuoja atskirai — dalelė po dalelės.
Toliau darbą perima mašininio mokymosi modeliai, kurie klasifikuoja signalus ir pasako, kuris plastikas yra kuris.
Būtent todėl senesni metodai čia bejėgiai. Jie mažesnių nei mikrometras fragmentų nei suskaičiuodavo, nei atskirdavo.
Kodėl mokslininkams rūpi būtent dydis
Nanoplastikas kelia daugiau klausimų nei mikroplastikas dėl vienos priežasties — jis mažesnis.
Mažesnė dalelė teoriškai gali kirsti biologinius barjerus, kurių stambesnė neperžengia, plačiau pasklisti audiniuose ir sąveikauti su ląstelėmis molekuliniu lygmeniu. Kartu su ja gali keliauti ir plastiko gamybos cheminės medžiagos.
Ir čia būtina pasakyti tai, ko antraštės paprastai nutyli.
Poveikis žmogaus sveikatai kol kas nėra išmatuotas. Tiesioginių duomenų mažai, rizikos kiekybiškai įvertinti niekas negali, o tyrėjai patys sako, kad reikia daugiau toksikologinių darbų. Tyrimas atsakė į klausimą „kiek jų yra”. Į klausimą „ką jos daro” — ne.
Verta žinoti ir kontekstą. Plastiko dalelių randama ne tik buteliuose — jų yra ore, dulkėse, jūros druskoje ir čiaupo vandenyje. Butelis nėra vienintelis šaltinis. Jis tiesiog pasirodė esąs koncentruotesnis, nei kas nors tikėjosi.
Ką iš to praktiškai daryti
Panikuoti nėra dėl ko. Bet keli sprendimai kainuoja nulį.
Nelaikykite butelio automobilio salone saulėje. Karštis ir ultravioletas — pagrindiniai veiksniai, dėl kurių plastikas byra į vandenį intensyviau.
Nenaudokite vienkartinio PET butelio dešimt kartų iš eilės. Jis tam nesukurtas, o subraižytas vidus dalelių atiduoda daugiau.
Stiklas ir nerūdijantis plienas šios problemos neturi apskritai.
O čiaupo vanduo Lietuvoje daugumoje vietovių yra kokybiškas ir kainuoja kelis šimtus kartų pigiau.
Šiandien padarykite vieną dalyką: nusipirkite vieną daugkartinį butelį ir palikite jį ant to paties stalo, prie kurio sėdite kas rytą. Ne todėl, kad mokslas jau ką nors įrodė — jis dar neįrodė. Tiesiog todėl, kad tai sprendimas, kuris nieko nekainuoja ir nieko neatima, o klausimą apie 240 000 dalelių išsprendžia dar tada, kai mokslininkai tik pradeda ieškoti atsakymo.
