Visada mesdavau kvitus į šiukšliadėžę prie kasos. Kam laikyti tuos popierėlius?

Kai perskaitau apie Latvijoje atskleistą schemą, supratau – daroma didelė klaida. Ne tik aš – tūkstančiai žmonių.

Buvusi kasininkė Ineta iš Rygos pastebėjo keistą dalyką: tie patys žmonės nuolat grąžindavo prekes su kvitais, kurie aiškiai nebuvo jų. Schema veikė tobulai – kol ji nepradėjo tyrinėti.

Kaip veikia kvitų sukčiavimas

Mechanizmas paprastas ir elegantiškas.

Sukčius surenka išmestą kvitą. Pažiūri, kokios prekės ten nurodytos. Nueina į parduotuvę, paima identišką prekę nuo lentynos.

Tada eina į grąžinimų skyrių su „savo” preke ir svetimu kvitu. Gauna pinigus arba kreditą.

„Parduotuvė negali patikrinti, kas iš tikrųjų pirko,” aiškino Ineta. „Kvitas – vienintelis įrodymas. Ir jis jūsų rankose.”

Tikrasis pirkėjas niekada nesužino. Arba sužino per vėlai, kai bando grąžinti tą pačią prekę ir gauna atsakymą: „Jau grąžinta.”

Schema išplito į Lietuvą

Latvijoje tai tapo organizuotu verslu. Žmonės sistemingai renka kvitus prie kasų, iš viešų šiukšliadėžių, net prašo praeivių „lojalumo programai”.

Ineta tvirtina, kad ta pati tinklas veikia Lietuvoje. Tos pačios parduotuvių tinklai, tie patys metodai.

„Kai schema veikia vienoje šalyje – ji išplinta,” sakė ji. „Sienos sukčiams neegzistuoja.”

Pavojai už grąžinimų ribų

Kvitas – ne tik pirkimo įrodymas. Tai informacijos šaltinis.

Jei mokėjote kortele, kvite gali būti jūsų vardas ir paskutiniai keturi kortelės skaitmenys.

Sukčiai kryžmina šią informaciją su socialinių tinklų profiliais. Sukuria įtikinamą „banko darbuotojo” ar „parduotuvės atstovo” personą.

Paskambina: „Gerb. Jonai, matome problemą su jūsų pirkimu… ar galėtume patikrinti…”

„Pusė sėkmingo sukčiavimo – patikimumas,” perspėjo Ineta. „O jūsų kvitas suteikia tikrus duomenis, kurie sukuria tą patikimumą.”

Kaip jus apgauna atiduoti kvitą

Kartais nereikia net ieškoti išmestų kvitų.

Sukčiai priartėja prie pirkėjo iškart po kasos: „Atsiprašau, ar galėčiau jūsų kvitą lojalumo programai? Renkame taškus…”

Skamba nepavojingai. Juk tai tik popierėlis.

„Žmonės atiduoda noriai,” sakė Ineta. „Net dėkoja už galimybę padėti.”

O sukčius išeina su viskuo, ko reikia: pirkimo įrodymu ir asmeniniais duomenimis.

Trijų žingsnių apsauga

Ineta patarė paprastą sistemą.

Pirma: niekada neišmeskite kvito viešoje vietoje. Ne į šiukšliadėžę prie kasos, ne į gatvės konteinerį.

Antra: namuose suplėšykite kvitą į kelis gabalus. Ne per pusę – į mažus gabaliukus.

Trečia: išmeskite gabalus skirtingomis dienomis arba skirtingose vietose.

„Kelios sekundės darbo – ir jūsų duomenys saugūs,” reziumavo ji.

Dabar kvitus nešuosi namo ir suplėšau. Paranoja? Gal. Bet geriau paranoja nei tuščia sąskaita.