Sausį pasižiūrėjau į savo taupomąją sąskaitą ir pamačiau skaičių, kuris formaliai buvo didesnis nei prieš metus. Palūkanos buvo priskaičiuotos, viskas tvarkoje. Bet tada padariau tai, ko dauguma žmonių nedaro — palyginau tą skaičių su tuo, ką už jį galiu nusipirkti šiandien, palyginti su tuo, ką galėjau prieš dvylika mėnesių.
Atsakymas buvo nemalonus: mano santaupos per metus prarado maždaug tris procentus realios vertės. Bankas man sumokėjo vieną ir pusę procento palūkanų, o infliacija suvalgė keturis su puse.
Skaičiai, kuriuos retai kas paskaičiuoja
Tarkime, sąskaitoje laikau dešimt tūkstančių eurų. Po metų su palūkanomis turiu 10 150 eurų. Skamba gerai — skaičius padidėjo. Tačiau jei per tuos metus kainos pakilo 4,5 procento, mano dešimt tūkstančių perkamoji galia dabar atitinka maždaug 9 700 eurų praėjusių metų kainomis. Tai reiškia, kad realiai praradau apie 300 eurų, nors sąskaitoje matau daugiau.
Šis efektas veikia tyliai ir kaupiasi. Per penkerius metus prie tokio skirtumo galima prarasti pusantro tūkstančio eurų perkamosios galios — vien dėl to, kad pinigai guli sąskaitoje ir „dirba” mažiau nei auga kainos.
Kas veikia kitaip
Pradėjau ieškoti turto formų, kurios bent jau neatsilieka nuo infliacijos. Nekilnojamasis turtas — galimybė, bet reikalauja didelės pradinės sumos ir valdymo pastangų. Akcijos — irgi variantas, bet jų vertė gali svyruoti trisdešimt procentų per metus, o tai netinka daliai santaupų, kurią noriu laikyti stabilią.
Taurieji metalai pateko į mano akiratį būtent dėl vienos savybės: per ilgą laikotarpį jie linkę bent jau kompensuoti infliaciją, o gerais periodais — ženkliai ją aplenkti. Per pastarąjį dešimtmetį aukso kaina eurais pakilo daugiau nei dvigubai.
Ėmiau domėtis praktine puse. Pirmiausia — kiek tai kainuoja? Pasirodė, kad nebūtinai daug. Mažos auksinės monetos prasideda nuo kelių šimtų eurų, ir galima pirkti po vieną kas porą mėnesių, neskubant ir nepersitempiant.
Kaip tai veikia praktikoje
Mano modelis paprastas: kas ketvirtį dalį santaupų, kurias anksčiau būčiau palaikęs taupomojoje sąskaitoje, nukreipiu į fizinį auksą. Ne viską — tik tą dalį, kurios man tikrai nereikės artimiausius kelerius metus. Likvidumui pasilikau banke trijų mėnesių išlaidų rezervą, visa kita — perskirstau.
Monetas renkuosi pagal tai, kas tuo metu patraukliausia kainos atžvilgiu. Patikrinu Investicinio aukso kaina notacijas, palyginu su kelių pardavėjų antkainio procentais, ir jei skaičiai tinka — perku. Per pusantrų metų susikaupė nedidelė, bet apčiuopiama pozicija, kuri per tą laikotarpį jau paaugo aštuoniolika procentų. Taupomoji sąskaita per tą patį laiką davė du su trupučiu.
Ar tai tinka visiems
Tikriausiai ne. Žmonės, kuriems reikia kasdienio likvidumo arba kurie nemėgsta fizinio turto saugojimo rūpesčių, galbūt rinksis kitus instrumentus. Tačiau tiems, kurie tiesiog palieka pinigus banke ir tikisi, kad jie „saugūs” — verta bent jau paskaičiuoti, kiek ta „sauga” kainuoja kasmet.
Saugojimas, beje, nėra toks sudėtingas, kaip atrodo iš šalies. Nedidelei kolekcijai pakanka namų seifo — jų kainos prasideda nuo šimto eurų. Didesniam kiekiui galima naudoti banko saugojimo dėžutę, kuri kainuoja keliasdešimt eurų per metus. Abi parinktys yra pigesnės nei infliacija, kurią „sumoka” taupomoji sąskaita.
Pats buvau toks žmogus dar prieš porą metų. Dabar ant lentynos stovi kelios auksinės monetos investavimui, ir kiekvieną kartą, kai patikrinu jų vertę, matau skaičių, kuris bent jau neištirpo kaip tie trys šimtai eurų taupomojoje sąskaitoje. Ar tai daug? Ne. Bet tai kryptis, kuria judant santaupos auga, o ne mažėja.
