Dvi nuotraukos šalia viena kitos jau kurį laiką keliauja internetu. Kairėje — ryškiai raudoni dubenėliai, išaugę tiesiai ant sutrūnijusios šakos. Dešinėje — sausainiai su želė įdaru lėkštėje. Panašumas toks, kad iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, kur grybas, o kur saldumynas. Ir prie kiekvieno tokio kadro kartojasi tas pats klausimas: ar tai apskritai galima valgyti?
Kas tai per grybas
Tai — austriškoji plačiataurė (lot. Sarcoscypha austriaca), vienas anksčiausių pavasario grybų. Priklauso plačiataurių genčiai, kurios rūšys viena nuo kitos beveik nesiskiria, nebent pažvelgus pro mikroskopą.
Pasirodo ji anksti, vos nutirpus sniegui — dažniausiai ant nukritusių lapuočių šakų, samanose ar pūvančioje medienoje, drėgnose giraitėse ir parkuose. Auga pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis, kartais keli dubenėliai susispiečia ant vienos šakelės. Kepurėlė nedidelė, 1–5 cm, plačios taurės formos. Viduje — sodriai oranžinė ar kraujo raudonumo. Išorėje balsva, gelsva, tarsi lengvai miltuota. Kotelis trumpas, į viršų platėjantis ir sklandžiai pereinantis į pačią taurę.
Lietuvoje šis grybas labai dažnas, tik daugelis praeina jo nė nepastebėję — po pernykščiais lapais raudona dėmelė lengvai pasislepia.
Kodėl atrodo kaip saldumynas
Būtent ta taurės forma ir ryški spalva klaidina akį. Ryškus dugnas primena želė įdarą, o blyškūs, švelniai gauruoti kraštai — apibarstyto sausainio kraštelį. Kai kadre dar atsiranda ir tikri sausainiai, smegenys galutinai pasimeta.
Interneto komentaruose fantazija pasileidžia į visas puses. Vieni įžvelgia saldainį iš dėžutės. Kiti — dažų dėmę, treti net vaikišką žaisliuką. Reakcija beveik visada ta pati: „Argi tai tikra? Ar tik ne kas pametė miške?” O tada seka neišvengiamas klausimas — ar valgoma.
Ar galima valgyti — ir kodėl verta neskubėti
Čia prasideda įdomiausia dalis. Kai kuriose šalyse šis grybas tikrai atsiduria keptuvėje: iš anksto paruoštas, apkeptas, patiekiamas grietinės padaže. Būtent taip juo giriasi kaimyninių kraštų grybautojai.
Tačiau lietuviški grybų katalogai austriškąją plačiataurę tradiciškai laiko nevalgoma arba menkaverte. Priežastis paprasta: trama tanki, guminga, be ryškaus skonio, tad grožis čia gerokai pranoksta gastronomiją. Grybas puikus akiai, bet vidutiniškas lėkštei.
Ir svarbiausia. Ryškiai nusidažiusių miško grybų taisyklė yra tik viena: į keptuvę keliauja tik tas, kurį atpažįsti šimtu procentų. Ne panašus. Ne „turbūt tas pats”. Tik tikras. Net nekaltai atrodantis grybas gali turėti apgaulingą dvynį, tad abejoji — palik jį miške ir nusifotografuok. Spėlioti su grybais neapsimoka niekada.
Todėl kitą kartą pamatęs tokį raudoną dubenėlį ant šakos, nebūtinai galvok apie vakarienę. Kartais gražiausia, ką gali padaryti su tokiu radiniu, — prisiartinti, nusišypsoti ir palikti jį ten, kur išaugo. O saldumynų geriau ieškoti lėkštėje, ne po lapais.
