Andrius į mišką patraukė dėl voveraičių. Įprastose vietose jų nebuvo — tuščia, lyg kas būtų aplenkęs. Jis pasuko gilyn, į retai lankomą pakraštį, ir sustojo kaip įbestas. Tarpumiškės aikštelėje, tarp paparčių, stovėjo baravykai. Ne vienas ar du. Ištisa šeima.
Per valandą pintinė buvo pilna. Apie 300 baravykų, keliolika raudonviršių ir sauja kazlėkų. O tada nuskambėjo sakinys, kuris prajuokino ne vieną: „Jei būčiau rinkęs ir sukirmijusius, būtų buvę visi 500.”
Ėjo vieno grybo, rado visai kitą
Tokia jau ta grybautojo dalia — miškas retai duoda tai, ko ateini. Planuoji voveraites, o randi baravykus. Ieškai vienoje pusėje, o laimė laukia už kito kelmo.
Patyrę grybautojai tai žino ir per daug nesikabina prie plano. Jie tiesiog eina toliau. Būtent tas ėjimas ir atveda į vietas, kurių niekas kitas dar nespėjo apeiti.
Kodėl vienoje vietoje jų tiek daug
Baravykai auga ne po vieną. Jie mėgsta bendrauti su medžiais — pušimis, beržais, ąžuolais — ir dažnai išdygsta grupelėmis toje pačioje vietoje. Radęs vieną, beveik visada rasi ir kaimynų.
Todėl patyrę grybautojai, užtikę baravyką, neskuba toliau. Jie sustoja, apsidairo, pasilenkia, atsargiai pakelia lapus. Šiltas, drėgnas oras po lietaus — tikras signalas, kad verta pasukti į mišką. Baravykai mėgsta būtent tokį metą: kai dienos dar šiltos, o po lietaus dirva prisigeria drėgmės. Ne kiekvieną kartą pasiseks kaip Andriui, bet dėsnis paprastas: kur vienas baravykas, ten dažnai jų daugiau.
Beje, pintinėje atsidūrė ne vien baravykai. Keliolika raudonviršių ryškiomis kepurėlėmis ir sauja kazlėkų — irgi puikūs grybai, tik su savo niuansais. Raudonviršiai virdami tamsėja, todėl gražiausiai atrodo iškepti su svogūnais, o slidžius kazlėkus prieš ruošiant verta nulupti nuo kepurėlės odelės.
Ką daryti su tokiu grobiu
Trys šimtai baravykų — tai jau ne vakarienė, o darbas. Švieži tiek grybų ilgai neišsilaikys, tad Andrius juos pasidalijo trims dalims. Vienus iškepė iškart su svogūnais ir grietine. Kitus supjaustė plonais griežinėliais ir pasidėjo džiūti — džiovinti baravykai žiemą virtuvėje aukso vertės. Likusius užmarinavo stiklainiuose, kad šalčiams atėjus miško kvapas grįžtų prie stalo.
Čia praverčia ir tas garsusis kirmėlių klausimas. Sukirmijusius grybus dažnas tiesiog palieka miške arba išpjauna pažeistas vietas — taip pintinėn keliauja mažiau, bet švaresnių. Kiekvieną grybą verta perpjauti dar miške: kotelis pasako viską. Persirpusius ar ištižusius geriau palikti — tegul subrandina sporas kitiems metams. Būtent todėl Andrius ir prasitarė apie tuos 500: skaičius būtų didesnis, bet pusę tektų išmesti, o tokio darbo joks grybautojas nemėgsta.
Ir dar viena taisyklė galioja visada: į krepšį keliauja tik tas grybas, kurį atpažįsti šimtu procentų. Baravykas — vienas draugiškiausių, bet net ir čia skubėti neverta.
Todėl kitą kartą, radęs įprastas vietas tuščias, nenusimink ir negrįžk namo. Miškas apdovanoja tuos, kurie eina toliau. Kartais geriausia diena prasideda būtent nuo „ne to” plano. Pilna pintinė — tik pusė darbo. Kita pusė laukia virtuvėje.
