Tą vakarą vilkėjau tamsiai mėlyną švarką, kuris, draugės žodžiais, atrodė „kaip iš Milano.” Kai pasakiau, kad jis kainavo tris eurus – ji padėjo taurę ir paprašė pakartoti.
Tai buvo sendaikčių parduotuvė, trečiadienio popietė, ir aš buvau vienintelė pirkėja. Bet ne visada taip sekėsi.
Prieš metus eidavau į tas pačias parduotuves ir grįždavau tuščiomis. Kol pardavėja Daiva, neiškentusi žiūrėti, kaip vėl einu pro kasą be nieko, pasakė: „Jūs ateinat ne tuo metu ir žiūrit ne ten, kur reikia.”
Ką Daiva išmokė per penkias minutes prie kabyklų
Ji pasakė tris dalykus, kurie pakeitė viską.
Pirma – etiketė ir audinys. „Nežiūrėk į priekį, žiūrėk į vidų,” – pasakė ji ir apvertė artimiausią švarką. Perskaitau: šimtas procentų vilnos, itališka siūlė. Kaina – keturi eurai. „Matai? Pluošto sudėtis pasako daugiau nei bet koks logotipas. Jei randi šimtaprocentinę vilną, šilką arba gerą medvilnę – tikrini toliau. Jei sintetika – kabini atgal.”
Antra – siūlės ir furnitūra. Geras drabužis turi tolygias siūles, tvirtus sagų siūlus ir kokybišką pamušalą. „Jei iš vidaus atrodo dailiai – tai ne greitoji mada,” – pridūrė Daiva. Užtrauktukus patikrini rankoje – turi slinkti švelniai, be kliūčių.
Trečia – ir čia buvo tas momentas, kuris viską sujungė – laikas. Daiva pasakė, kurią dieną atvažiuoja naujas inventorius. „Ateik pirmą valandą po pristatymo. Po dviejų valandų geriausių dalykų jau nebus – perpardavėjai susirenka pirmi ir šluoja viską, kas turi vertę.”
Nuo to karto einu tik pristatymo dienomis. Ir visada pradedu ne nuo moterų skyriaus.
Kodėl vyriški drabužiai tapo mano aukso kasykla
Tai buvo paskutinis Daivos patarimas, kurio iš pradžių nesupratau. Bet kai pamačiau – viskas susistatė.
Vyriškame skyriuje randi oversized švarkelius, storus vilnonius megztinius, klasikinius paltus – dažnai geresnės kokybės nei moterų skyriuje. Priežastis paprasta: vyrai rečiau keičia drabužius ir geriau juos prižiūri.
Tą tamsiai mėlyną švarką radau būtent ten. Itališkas, vilnonis, man per didelis vienu dydžiu – bet būtent taip dabar ir nešiojama.
Draugė, beje, kitą savaitgalį paprašė nuvesti. Grįžo su dviem paltais ir suknele. Už vienuolika eurų. Dabar ji ten eina dažniau nei aš.
Ir kiekvieną kartą prisimenu Daivos žodžius: „Firminį daiktą randa ne tas, kas turi pinigų – o tas, kas žino, kur ir kada žiūrėti.”
