Man 63-eji, dirbu pardavėja nedideliame knygyne Kaune, Žaliakalnyje. Šių metų pavasarį šeimos gydytoja pasiūlė pasitikrinti širdį – ne todėl, kad kažkas labai skaudėtų, o todėl, kad po šešiasdešimties tokia patikra esą yra įprasta. Gavau siuntimą pas kardiologą ir nuėjau į registratūrą išsirinkti laiko.
Pirmas laisvas vizitas buvo po trijų mėnesių. Registratorė nei kaltino, nei teisinosi, tiesiog pasakė datą: rugsėjo vidurys. Parėjau namo, užsirašiau datą ant lapelio ir prilipdžiau prie šaldytuvo. Trys mėnesiai – tai ne vien laukimas. Tai trys mėnesiai, per kuriuos vis pagalvoji: o jeigu čia vis dėlto kažkas rimta?
Kodėl nusprendžiau eiti privačiai
Dukra Rūta pasakė: „Mama, nelauk. Yra privati klinika, nueisi per savaitę.” Aš iš pradžių priešinausi. Visą gyvenimą mokėjau mokesčius, turiu sveikatos draudimą – tai kodėl dar turiu mokėti iš savo kišenės? Bet po dviejų vakarų, kai vis žiūrėjau į tą lapelį ant šaldytuvo, paskambinau.
Vizitas pas kardiologą privačioje klinikoje kainavo 85 eurus. Man tai nemaža suma – maždaug tiek, kiek per mėnesį išleidžiu maistui. Bet nuėjau. Gydytojas kalbėjosi su manimi apie keturiasdešimt minučių, atsakė į visus klausimus ir nė karto nepaskubino. Išėjau su išrašu rankoje ir daug ramesne galva.
Ką sužinojau jau po to
Tikra pamoka prasidėjo ne kabinete, o vėliau. Parodžiau išrašą šeimos gydytojai ir paklausiau, ar vis tiek turiu eiti rugsėjį į polikliniką. Ji paaiškino keletą dalykų, apie kuriuos aš niekada nebuvau pagalvojusi, nes niekada neklausiau:
- privačiai atliktus tyrimus ir išrašą verta atsinešti į polikliniką – ar jais naudotis tolesnei priežiūrai, sprendžia gydytojas, bet parodyti visada naudinga;
- ar rugsėjo vizitą palikti, ar atsisakyti, priklauso nuo to, ką rekomendavo specialistas, todėl tai reikia aptarti, o ne spręsti pačiai;
- kokios paslaugos ir tyrimai kompensuojami, o už kokius tenka mokėti, reikia pasitikslinti dar prieš registruojantis.
Tada pasidomėjau ir pati. Paaiškėjo, kad registratūroje galima paprašyti įrašyti į laukiančiųjų sąrašą: jei kas nors atsisako vizito, paskambina tau. Man apie tai niekas nepasakė, nes aš nepaklausiau. Taip pat galima pasižiūrėti, ar tas pats specialistas nepriima kitoje tos pačios įstaigos vietoje arba kitame mieste, nes laukimo laikai gali skirtis.
Ką dabar darau kitaip
Nesigailiu, kad nuėjau privačiai – ramybė man buvo verta tų pinigų. Bet gailiuosi, kad registratūroje neužduodau trijų paprastų klausimų. Dabar juos pasakau ir savo draugėms:
- Ar galiu būti įrašyta į laukiančiųjų sąrašą, jei kas nors atsisakytų vizito?
- Ar tas pats specialistas nepriima anksčiau kitoje vietoje?
- Ar siuntime nurodyta konsultacija ar tyrimas yra kompensuojami?
Gal būčiau sutaupiusi tuos 85 eurus, o gal ir ne – ne visada pasiseka. Kartais laisvo laiko tiesiog nėra, o rūpestis negali laukti, ir tada privati konsultacija yra visiškai suprantamas sprendimas. Svarbiausia nelaukti tylomis, jei kas nors tikrai neramina. Jei simptomai staigūs ar stiprūs, laukti vizito datos neverta – reikia kreiptis skubiai.
Dar vieną dalyką supratau: poliklinikoje dirba žmonės, kurie labai užsiėmę, ir jie nežino, kad tu bijai. Kol nepasakai, kad tau neramu, tavo laukimas atrodo kaip bet kurio kito. O pasakius kartais atsiranda ir sprendimas.
Ką papasakojo kolegos ir kaimynės
Kai pradėjau apie tai kalbėti, nustebau, kiek žmonių turi panašią istoriją. Kaimynė iš trečio aukšto pernai mėnesį laukė pas akių gydytoją ir galiausiai taip pat nuėjo privačiai. Kolegė iš knygyno pasakojo, kad jos vyras tris kartus bandė užsiregistruoti per internetą ir kaskart laisvų laikų nebūdavo, o paskambinus telefonu atsirado vizitas po dviejų savaičių. Niekas nežino, kodėl taip būna, bet visi sutiko vieną dalyką: reikia bandyti keliais keliais, o ne vien vienu.
Aš pati dabar žinau, kad registruotis galima ir internetu, ir telefonu, ir atėjus į registratūrą, o rezultatai gali skirtis. Rugsėjo vizito galiausiai nepalikau, nes po pokalbio su šeimos gydytoja nusprendėme, kad poliklinikoje vis tiek verta turėti savo įrašus vienoje vietoje. Išrašą pasiėmiau, o rezultatų kopiją, kurią davė privati klinika, įsidėjau į aplanką, kuriame laikau visus savo sveikatos popierius.
Mažas patarimas dėl popierių
Tas aplankas – dar viena naujovė mano gyvenime. Sudėjau į jį išrašus, tyrimų rezultatus, siuntimus ir kvitus. Dabar, kai einu pas bet kurį gydytoją, jis man atrodo kaip tikras palengvėjimas: nereikia prisiminti, kada ir ką darė, o gydytojai mato visą vaizdą. Dukra man dar įdiegė telefone programėlę, kurioje saugau nuotraukas dokumentų, nors su ja dar nelabai moku dirbti.
Taip pat skaitykite: Kardiologas paklausė, ką geriu vakarais – kai atsakiau, jis pasakė: „Tai blogiau nei cigaretės” · Sporto salės nereikia: Higienos institutas aiškina, kodėl judėjimą galima „kaupti“ kaip centus taupyklėje · Karpelės ant kaklo: kodėl atsiranda, ką gali signalizuoti ir kodėl actas – ne geriausia mintis
Kur pasitikslinti
Informacijos apie kompensuojamas paslaugas ir pacientų teises rasite Valstybinės ligonių kasos svetainėje, o savo siuntimus ir vizitus – elektroninėje sveikatos sistemoje e.sveikata. Jei neaišku, ką reiškia išrašo įrašai, geriausia paklausti šeimos gydytojo. Straipsnis nepakeičia gydytojo konsultacijos.
