Kiekvieną pavasarį darydavau tą patį: atplėšdavau superfosfato maišelį, tolygiai paskleisdavau granules ant lysvelių ir laukdavau rezultato. Derlius — vidutiniškas. Žiedai — menkaverčiai. Pomidorai — lėti.
Sprendimas pasirodė esąs paprastas. Tik nežinojau, kad visą tą laiką klysdavau nuo pirmo žingsnio.
Fosforas — ne kaip azotas
Superfosfatas neveikia kaip azotinės trąšos, kurias pakanka pabarstyti ant paviršiaus ir palikti lietui nuplauti. Fosforas dirvoje juda itin lėtai — beveik nestirpsta į gilesnius sluoksnius pats savaime.
Tai reiškia: pabarstytas ant paviršiaus, jis dažniausiai lieka ten, kur padėjai. Per toli nuo šaknų. Per aukštai. Augalams nepasiekiamas.
Teisingas gylis — 10–15 cm. Siauras griovelis, sodinimo duobė ar šoninė juosta šalia augalo. Užpilama dirvožemiu — ir tik tada šaknys, augdamos link trąšos juostos, ją pasiekia.
Rūgšti dirva — tylus sabotažas
Antras veiksnys, kurį dauguma sodininkų praleidžia pro akis: dirvožemio pH.
Rūgščioje dirvoje — kai pH žemiau 6 — fosforas susiriša su geležimi ir aliuminiu ir tampa praktiškai netirpus. Šaknys jo tiesiog negali pasisavinti, net jei trąšos pilna žemė. Lyg šertum spynas, kurioms raktas visai netinka.
Superfosfatas patikimiausiai veikia esant pH 6–7. Jei dirva rūgštesnė — dolomitiniai miltai prieš tręšimą (ruduo arba ankstyvas pavasaris) išlaisvina fosforą ir leidžia jam dirbti. Dolomitinių miltų Lietuvos sodininkystės parduotuvėse yra plačiai, jie saugesni nei gesintos kalkės ir nekenkia sliekams ar bitėms.
Kaip greitai patikrinti dirvos pH — serbentų lapai, stiklinė, dešimt minučių.
Ko nemaišyti
Superfosfatas chemiškai nesuderinamas su karbamidu ir amonio salietra. Sumaišyti kartu — trąšos sukietėja, maisto medžiagos neutralizuojasi, pasisavinimas krinta.
Praktikoje tai paprasta: pirmiausia įterpti superfosfatą, užpilti žemėmis, palaistyti. Azotinės trąšos — kelios savaitės vėliau, atskirai. Jokio eksperimentavimo. Tik tvarka.
Kada tręšti ir kaip
Superfosfatas veikia lėčiau nei azotinės trąšos. Tinkamiausias laikas — rugsėjis–spalis arba ankstyvą pavasarį, likus dviem–trims savaitėms iki sodinimo.
Po įterpimo — palaistyti, kad dirva susigulėtų ir granulės sąlytautų su šaknų zona. Gumulai — blogai: netolygi granulių koncentracija reiškia nevienodą pasisavinimą. Reikia paskirstyti kuo tolygiau duobėje ar griovelio dugne.
Žmogui superfosfatas nekelia pavojaus įprastomis dozėmis, tačiau gyvūnams — atsargiai. Šunys kartais laižo arba ryja trąšų granules, o dideliais kiekiais fosfatai gali suerzinti virškinamąjį traktą. Geriausia naminius gyvūnus išlaikyti nuošalyje, kol granulės įterptos ir dirva palaistyta — tada pavojus minimalus. Vaikams atvirų maišelių taip pat geriau nepalikti.
Superfosfato maišelis gali pragulėti sandėlyje dešimt metų ir vis tiek bus geras. Klausimas ne produktas. Klausimas — ar jis patenka ten, kur šaknys jo tikisi.
