Pirmą kartą apsilankiau jo sode gegužės pabaigoje — tuo metu, kai dauguma alyvų aplinkui jau buvo nubyrėjusios. Jo kiemas kvepėjo. Ne silpnai, kaip iš atversto lango — stipriai, kaip įeinant į floristikos parduotuvę. Trys krūmai prie tvoros žydėjo pilna jėga.
„Žmonės perka pagal etiketes, — paaiškino jis, nuskindamas žemyn nusvirusią šakelę. — O svarbiausia — ne spalva. Kada žydi.”
Jis augina ir pardavinėja gėles penkiolika metų. Per tą laiką išbandydavo daugybę veislių. Liko trys.
Madame Lemoine: balta, bet ne tuščia
Madame Lemoine žydi vėliau nei daugelis alyvų — gegužės pabaigoje, kai ankstesniai krūmai jau traukiasi į vasaros ramybę. Ir žydi baltai. Pilnaviduriais, tankiai susitelkusiais žiedais, kurių kiekvienas atrodo tarsi iškirptas iš popieriaus.
Kvapas — stiprus, saldus, klasikinis. Nejudriame vakaro ore jis neišsisklaido greitai.
„Vakarais žmonės sustoja prie jos ir net nesupranta kodėl, — pridūrė jis. — Tiesiog sustoja.”
Ši veislė sodinama Europoje nuo XIX amžiaus. Ji nesikeičia — ir tai yra jos stiprybė. Pasodinta saulėtoje vietoje, ji pratęsia alyvų sezoną tomis savaitėmis, kai sodo nuotaika kitaip paprasčiausiai išblūktų.
Ludwig Späth: tamsiausia ir paskutinė
Ludwig Späth žydi vėliausiai iš visų trijų — tamsiai purpuriniais, beveik bordo spalvos žiedais, susitelkusiais į didelius, svarius žiedynus. Krūmas gali užaugti iki keturių metrų, o jo žiedai ant tokio fono atrodo beveik teatraliai.
Spalva nėra subtili. Tačiau būtent ji sode sukuria kontrastą — šviesiai žaliame gegužės lauke tamsiai purpurinis žiedynas traukia akį iš toli.
Sodininkai ją renkasi dėl patikimumo: prašo nedaug, duoda daug. Ji nereikalauja dėmesio, bet niekada nepraleidžia sezono. Žydi gausiai ir reguliariai — kiekvieną kartą lyg pirmas kartas.
General Pershing: rausva elegancija be efektų
General Pershing — švelnesnė iš trijų. Rausvai violetiniai, pilnaviduriai žiedai susitelkia į gausias kekes, kurių spalva nei klysta į raudoną, nei į mėlyną — tiesiog plaukia kažkur per vidurį.
„Ši labiausiai tinka prie tako ar suoliuko, — ramiai pasakė jis, rodydamas į sodo gilumą. — Ji nekelia triukšmo. Tiesiog yra šalia.”
Kartu visos trys sudaro žydėjimo seką: kol viena dar baigia, kita tik pradeda skleistis. Sodas kvepia ne vieną savaitę — kelis kartus per sezoną. Baltai, tamsiai, rausvai. Kiekvieną kartą kitaip.
Kaip sodinti, kad žydėtų gausiau
Alyvos neatleidžia trijų dalykų: šešėlio, permirkusios dirvos ir per seklos sodinimo duobės.
Jos nori pilnos saulės — ne penkių valandų, o visos dienos. Dirva supurenta bent 40 centimetrų gyliu, be stovinčio vandens. Sodinimo duobė — dvigubai platesnė nei šaknų sistema. Šaknies kaklelis paliekamas virš žemės paviršiaus, ne žemiau.
Pirmieji metai — adaptacija. Antri — augimas. Treti — sodas pradeda dėkoti pats: kas pavasarį vis gausiau, vis kvapniau, tarsi krūmas prisiminė, ko iš jo buvo tikėtasi.
Išėjęs iš to kiemo, alyvų kvapą pajutau dar kelis kvartalus toliau. Ne todėl, kad jis buvo kažkoks ypatingas. O todėl, kad buvo labai tikras.
