Skamba kaip mokslinis fantastinis filmas, bet tai vyksta dabar: kelios žuvų rūšys išvystė tvirtas, galūnes primenančias ataugas ir gali vaikščioti sausuma. Ne šliaužioti, ne plakti pelekas – o tiesiogine prasme eiti.
Kai pirmą kartą pamačiau purvo šoklio vaizdo įrašą – kaip jis mangrovių pakrantėje šokinėja ant šaknų ir medžioja vabzdžius – nesupratau, ką matau. Tai žuvis. Ant medžio. Su kažkuo, kas atrodo kaip kojos.
Šešios rūšys, kurios palieka vandenį
Biologas Arnas papasakojo apie šešias rūšis, kurios reguliariai gyvena ne vandenyje. Purvo šokliai mangrovėse juda naudodami tvirtus krūtinius pelekus – tiesiog stumiasi nuo paviršiaus ir šokinėja. Laipiojančios guramės gali išbūti ore iki aštuoniolikos valandų ir keliauti sausuma iš vieno vandens telkinio į kitą.
Jūriniai robinai vaikšto jūros dugnu, o jų pelekuose yra skonio receptorių – jie tiesiogine prasme „ragauja” dugną kojomis. Gyvačialypės žuvys agresyviai keliauja sausuma ir kuriasi naujose teritorijose kaip invazinės rūšys.
„Tai ne keistenybės,” – sakė Arnas. – „Tai evoliuciniai sprendimai, kurie veikia. Šios žuvys randa maistą, vengia plėšrūnų ir kolonizuoja naujas buveines – tiesiog daro tai ne vandenyje.”
Kaip pelekai virsta kojomis
Arnas paaiškino anatomiją. Šių žuvų krūtinės pelekuose yra tvirti kaulai – žastikaulio, alkūnkaulio ir stipinkaulio analogai. Tai ne minkšti pelekai – tai struktūros, galinčios laikyti kūno svorį ir koordinuotai judėti kietu paviršiumi.
Įdomiausia – genetika. Tie patys genai, kurie formuoja galūnių kaulus keturkojuose, formuoja ir šių žuvų pelekus. Harvardo mokslininkas Nicholas Bellono nustatė, kad šie genai atlieka dvigubą funkciją: vienu metu kuria ir skeleto struktūrą, ir skonio receptorius.
„Evoliucija netaiso – ji perkonfigūruoja,” – sakė Arnas. – „Užuot sukūrusi naujus genus, natūralioji atranka modifikuoja tai, kas jau yra. Tas pats genas, kuris duoda tau ranką – duoda žuviai koją su skonio receptoriais. Tai ne klaida, o genialus taupumas.”
Prieš 375 milijonus metų Tiktaalik – pereinamoji forma tarp žuvų ir keturkojų – turėjo pelekus su kaulais, homologiškais žastikauliui ir alkūnkauliui. Tai buvo žuvis, galinti remtis sekliame vandenyje – ir pirmas žingsnis link viso, kas dabar vaikšto sausuma. Fosilijos rodo, kad Tiktaalik yra grandis tarp pelekuotų žuvų ir keturkojų.
Kodėl jos išeina iš vandens
Priežastys paprastos ir praktiškos. Maisto trūkumas vandenyje – kai ištekliai baigiasi, sausuma siūlo naujus šaltinius. Deguonies stoka – kai vanduo per šiltas ar per seklus, ore jo daugiau. Plėšrūnų vengimas – sausumoje mažiau tų, kurie medžioja žuvis.
„Prieš 375 milijonus metų Tiktaalik – pereinamoji forma tarp žuvų ir keturkojų – darė lygiai tą patį,” – pasakė Arnas. – „Tai, ką matome dabar, yra ta pati istorija, tik kitais veikėjais. Ir kas žino – gal po kelių milijonų metų kažkuri iš šių žuvų turės tikras kojas.”
Evoliucija nesibaigė. Ji tiesiog vyksta per lėtai, kad pastebėtume – nebent žiūrime atidžiai. O šios žuvys yra geriausias įrodymas, kad gamta dar toli gražu nebaigė eksperimentuoti.
