Botanikos sode pirmą kartą pamačiau titaninę aroniją. Gražu – milžiniškas žiedas, trys metrai aukščio, tamsiai raudonas vidus. Priėjau arčiau, įkvėpiau – ir supratau, kodėl aplink stovėjo tik drąsiausi.
Smirdėjo kaip šuns lavonas pakelėje rugpjūtį. Ir tai, pasirodo, buvo visiškai normalu.
Kodėl gamta pasirinko dvoką
Kai kurie augalai per milijonus metų evoliucijos atsisakė gražaus kvapo ir pasirinko priešingą strategiją – smirdėti kaip pūvanti mėsa, išmatos ar gaišiena. Priežastis paprasta: jiems nereikia bičių. Jiems reikia musių ir mėšlo vabalų.
Dvokiantys junginiai – dimetil disulfidas, purescinas, lakieji aminai – imituoja irimą ir privilioja vabzdžius, kurie minta nešvarumais. Musės nutupia ant žiedo, paneša žiedadulkes ir net nesuprasdamos apdulkina augalą.
Gamta neturi estetikos jausmo. Ji turi tikslą.
Rafflesia arnoldii – didžiausias ir šlykščiausias
Indonezijos atogrąžų miškuose auga žiedas, sveriantis penkiolika kilogramų ir siekiantis tris metrus skersmens. Rafflesia neturi nei lapų, nei šaknų, nei stiebo – ji parazituoja ant vijoklio ir visą energiją skiria vienam milžiniškam, pūvančia mėsa dvokiančiam žiedui.
Rūšis tokia reta, kad laukinių egzempliorių rasti darosi beveik neįmanoma.
Titaninė aronija – žydi kartą per dešimtmetį
Amorphophallus titanum – tas pats augalas, kuris mane pasitiko botanikos sode. Didžiausias žiedynas pasaulyje, žydintis vos vieną–dvi dienas kas dešimt metų. Per tą trumpą langą jis turi pritraukti kuo daugiau musių, todėl dvokia taip intensyviai, kad kvapas sklinda šimtų metrų spinduliu.
Vienas šansas per dešimtmetį – ir augalas jį išnaudoja su tokiu kvapu, kad botanikos sodų lankytojai stovi eilėje su kaukėmis.
Negyvo arklio aronija – dvokia ir kaista
Helicodiceros muscivorus ne tik smirda – jis dar ir kaista. Žiedynas pakelia temperatūrą metabolinės šilumos dėka, kad lakieji junginiai sklistų toliau. Vizualiai primena suirusią mėsą, kvapas – gaišieną. Musės skrenda iš toli, įsitikinusios, kad rado tobulą vietą kiaušinėliams dėti.
Stapelia – graži žvaigždė, kuri smirda žuvimi
Pietų Afrikos sukulentas atrodo kaip jūrų žvaigždė – dėmėtas, tekstūruotas, įdomios formos. Bet priartėjus kvepia pūvančia žuvimi. Nepaisant to, gėlininkai šį augalą kolekcionuoja ir augina namuose. Tiesiog – toliau nuo virtuvės.
Hydnora africana – spąstai su išmatų kvapu
Šakninis parazitas, kurio žiedas atrodo kaip kirmėlė iš siaubo filmo. Skleidžia fekalinio kvapo junginius, priviliodamas mėšlo vabalus. Vabalai įlenda vidun ieškodami maisto, įstringa ir netyčia apdulkina augalą. Elegantiškas sprendimas – jei nekreipsite dėmesio į kvapą.
Skunko kopūstas – tirpdo sniegą ir skrandžius
Lysichiton americanus žydi žiemą ir generuoja tiek metabolinės šilumos, kad ištirpdo aplinkinį sniegą. Kartu skleidžia kvapą, primenantį skunko purslą. Vietinės Šiaurės Amerikos tautos jį valgydavo – bet tik po kelių virimo ciklų, kad neutralizuotų nuodingus kristalus.
Aštuoni augalai, aštuoni skirtingi dvokimo būdai – ir visi veikia puikiai jau milijonus metų. Kartais gamtos genialumas prasideda ten, kur baigiasi mūsų kantrybė.
