Kiekvieną rudenį ta pati problema: žolelės darže auga, o aš nežinau, ką su jomis daryti. Džiovinti? Per ilgai. Šaldyti? Bandžiau – ištraukus jos būna pajuodusios, suglebusios, be skonio.
Kai anyta Birutė pamatė mano šaldiklyje juodą masę, kuri kadaise buvo krapai, tik papurtė galvą.
„Kas čia per košė? Aš tau parodysiu, kaip reikia.”
Ir parodė. Tris paprastus žingsnius, kurie viską pakeitė.
Kodėl įprastas šaldymas neveikia
Pirma anyta paaiškino, kas vyksta, kai šaldai žoleles neteisingai.
„Kai dedi drėgnas žoleles į šaldiklį, vanduo jų viduje virsta ledo kristalais. Tie kristalai suplyšo ląstelių sieneles. Ir kai atitirpsti – visa struktūra sugriuvusi.”
Todėl žolelės tampa gleivėtos, tamsios, be aromato.
Antra problema – oksidacija. Jei šaldai laisvai supakuotas žoleles, oras jas pasiekia ir jos greitai praranda spalvą bei skonį.
„Mano mama darė kitaip, – pasakė Birutė. – Ir aš tą metodą naudoju penkiasdešimt metų. Niekada nesigailėjau.”
Pirmas žingsnis: visiškas išdžiovinimas
Birutė paėmė šviežių krapų ryšulį ir nuplovė po tekančiu vandeniu.
„Dabar svarbiausia – išdžiovinti taip, kad neliktų nė lašo drėgmės.”
Ji išdėliojo krapus ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, užlenkė kraštus ir švelniai paspaudė. Paskui paliko dešimčiai minučių, kad likutinė drėgmė išgaruotų.
„Jei skubi – gali naudoti salotų džiovintuvą, – patarė ji. – Bet šluostymas – patikimiausias būdas.”
Kai žolelės buvo visiškai sausos, ji jas susmulkino.
„Ne per smulkiai, – perspėjo. – Vidutiniai gabalėliai geriau išlaiko skonį.”
Antras žingsnis: druska
Čia buvo triukas, kurio niekada nebuvau girdėjusi.
Birutė paėmė dubenį, sudėjo smulkintas žoleles ir subėrė druską. Proporcija – maždaug vienas šaukštas druskos vienam puodeliui žolelių.
„Druska daro tris dalykus, – aiškino ji, maišydama. – Pirma – ištraukia likusią drėgmę. Antra – stabdo mikroorganizmų augimą. Trečia – apsaugo spalvą.”
Pastarasis dalykas mane nustebino. „Spalvą?”
„Taip. Druska stabilizuoja chlorofilą. Todėl žolelės išlieka žalios, ne juodos.”
Be to, druska neleidžia žolelėms sukibti į vieną gumulą šaldiklyje. Rezultatas – purus mišinys, kurį lengva dozuoti.
Trečias žingsnis: plokščias maišelis su padalijimais
Birutė paėmė paprastą užsegamą šaldymo maišelį ir supylė žolelių–druskos mišinį.
„Dabar – paskleisk plonai, vienu sluoksniu.”
Ji išlygino mišinį taip, kad maišelyje susidarė plonas, tolygus sluoksnis – ne storiau nei centimetras.
Paskui paėmė buką peilio pusę ir įspaudė linijas – tarsi padalintų į šešis ar aštuonis kvadratus.
„Kai užšals, galėsi atlaužti lygiai tiek, kiek reikia, – paaiškino. – Nereikės krapštyti viso maišelio.”
Genialu. Paprasta, bet genialu.
Kurioms žolelėms tinka šis metodas
Birutė pasakė, kad metodas geriausiai veikia švelnioms, drėgnoms žolelėms:
Krapai – idealiai. Išlaiko skonį ir spalvą mėnesiais.
Petražolės – taip pat puikiai. Svarbu gerai išdžiovinti.
Kalendra – jautriausia, bet su druska išlieka žalia.
Bazilikas – gerai, nors jis linkęs šiek tiek patamsėti.
Salierai – puikiai, ypač lapai.
„Kietesnėms žolelėms – rozmarinui, čiobreliams – šis metodas irgi tinka, bet jos ir šiaip neblogai šąla, – pasakė Birutė. – Švelnios žolelės – čia tikroji nauda.”
Kaip naudoti užšaldytas žoleles
Kai reikia – tiesiog atlaužiu vieną ar du kvadratus ir dedu tiesiai į patiekalą.
„Nereikia tirpinti, – patarė Birutė. – Dėk šaldytą. Sriuboje, troškinėje, padaže – viskas ištirps per kelias sekundes.”
Vienintelė pastaba: kadangi žolelės jau pasūdytos, patiekalą sūdyti reikia mažiau.
„Bet tai net geriau, – šypsosi Birutė. – Iš karto ir žolelės, ir druska. Du viename.”
Dabar rudenį šaldau viską: krapus, petražoles, česnako laiškus. Žiemą turiu šviežio skonio prieskonius, kurie atrodo ir kvepia kaip ką tik nuskintos.
Kai draugės ateina į svečius ir pastebi, pasakoja tą pačią istoriją, kurią išgirdau iš anytos. Ir visos dabar daro tik taip.
Kai kurie patarimai verti perduoti toliau.
