Pirmą sezoną — šviežias mėšlas. Antrą — druska nuo piktžolių. Trečią — soda „dėl viso pikto”. Po trijų bandymų lysvė buvo neatpažįstama. Daigai nudegę, dirva sukietėjusi, derlių galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Šviežias mėšlas — ne trąša, o lošimas
„Tai geriausia, ką gali duoti augalui,” — tvirtino pardavėja turguje.
Šviežias karvių mėšlas turi azoto ir mineralų. Bet žaliame pavidale jis per stiprus jauniems augalams. Daigai nudega. Šaknų audiniai pažeidžiami. Augimas sustoja vietoj to, kad paspartėtų. Ir dar vienas niuansas — mėšlas suyra netolygiai. Dalis medžiagų išsiskiria per greitai, kita dalis — per lėtai. Kontroliuoti procesą praktiškai neįmanoma. O šiltnamyje, kur drėgmė ir temperatūra aukšta, šviežias mėšlas dar ir pūva, skleisdamas amoniaką, kuris papildomai degina lapus.
Saugesnis kelias — leisti mėšlui visiškai suirti į humusą. Perpuvęs kompostas maitina dirvą tolygiai, gerina struktūrą ir nedegina šaknų. Truksta kantrybės, bet rezultatas vertas laukimo.
Žmogaus atliekos — pavojus, apie kurį nekalba
Tai gali atrodyti kaip nemokama organinė trąša. Bet žmogaus atliekose gyvena bakterijos, virusai, parazitai — keli šimtai rūšių patogenų, kurie gali užkrėsti daržoves, dirvą ir geriamąjį vandenį.
Šviežių berti ant lysvių — niekada. Jokiomis aplinkybėmis. Tik po ilgo termofilinio kompostavimo, kai aukšta temperatūra sunaikina ligų sukėlėjus. Ir net tada — su pirštinėmis ir kruopščiai.
„Senelis taip darydavo visą gyvenimą,” — sakė vienas sodininkas.
Taip. Bet senelio laikais apie patogenus žinojo mažai kas.
Kalio permanganatas — oksidatorius, ne maistas
Rausvas tirpalas, kuriuo daugelis laisto daržus, nėra trąša. Tai stiprus oksidatorius. Rūgščiame dirvožemyje jis pažeidžia šaknis ir trikdo cheminę pusiausvyrą. Mangano tirpalas slopina naudingas bakterijas — tas pačias, kurios padeda skaidyti organiką ir palaiko maisto medžiagų apytaką. Sliekai tokioje dirvoje taip pat retėja — jiems šarminė aplinka nepalanki.
Pakartotinis naudojimas biologiškai silpnina dirvą. Sezonas po sezono — vis mažiau gyvybės, vis prastesnis derlius. O sodininkas galvoja, kad trūksta trąšų, ir pila dar daugiau.
Jei įtariamas mangano trūkumas — pirmas žingsnis yra dirvožemio tyrimas, ne permanganatas iš vaistinės.
Druska ir soda — du priešai draugų kailyje
Druska didina dirvožemio druskingumą. Augalai nebegali normaliai pasisavinti vandens — džiūsta net drėgnoje žemėje. Soda keičia dirvožemio chemiją link šarmingumo, trikdo maistinių medžiagų pusiausvyrą ir stresina jautrius augalus.
„Bet soda juk padeda nuo miltligės?”
Ant lapų — taip, labai praskiesta, kaip purškiklis. Bet kaip trąša tiesiai į dirvą — ne. Bėrimas ant žemės naikina naudingus organizmus, silpnina šaknis ir lėtina mikroorganizmų darbą per kelis sezonus.
Kas iš tikrųjų maitina
Gerai perpuvęs kompostas. Subalansuotos trąšos, parinktos pagal dirvožemio tyrimą. Mikroelementams — specializuoti produktai, pritaikyti konkrečioms kultūroms, o ne vaistinės chemikalai.
Pelenai — kalio ir kalcio šaltinis, kuriam nereikia jokių cheminių priedų. Žalioji trąša — lubinai, dobilai, garstyčios — aprūpina azotu ir gerina struktūrą natūraliai. Tai lėtesnis kelias, reikalaujantis kantrybės. Bet po trejų metų dirva kalba pati už save — tamsesnė, puresnė, gyvesnė. Ir derlių skaičiuoji ne ant pirštų, o kibirais.
