Vasarnamyje nebuvo elektros tris dienas. Audra nutraukė laidus, ir niekas nežinojo, kada sutaisys. O mes – be karšto maisto, be kavos, be nieko.
Tada dėdė Vytautas pamatė seną, apšepusį virdulį, kurį jau buvau padėjęs prie šiukšlių.
„Palauk,” – pasakė jis. „Duok man penkias minutes.”
Po penkių minučių turėjome veikiančią lauko viryklę. Ir nuo to laiko esu vasarnamio legenda.
Kas reikalinga
Dėdė išvardijo:
„Senas metalinis virdulys – kuo labiau surūdijęs, tuo geriau, vis tiek sugadinsim. Kampinis šlifuoklis arba metalinės žirklės. Trys varžtai su veržlėmis. Gręžtuvas. Viskas.”
Jis pabrėžė – virdulys turi būti metalinis, ne elektrinis su plastiku. Senas, sovietinis, toks, kokį močiutė turėjo.
„Jei neturi šlifuoklio – galima ir rankiniu pjūklu. Užtruks ilgiau, bet rezultatas tas pats.”
Pirmoji dalis – išardymas
Dėdė pradėjo nuo dangčio.
„Dangčio nereikia. Nuimam ir metam.”
Tada rankenėlė. Kampinis šlifuoklis – ir jos nebėra.
„Dabar svarbiausia dalis – snapelis. Jis trukdys oro srautui. Reikia išpjauti.”
Jis nubraižė kvadratą aplink snapelį, išpjovė ir pašalino. Liko skylė – būtent to ir reikėjo.
„Pro čia eis oras. Be oro – ugnis nedega.”
Antroji dalis – kojos
„Dabar reikia, kad virdulys stovėtų ant žemės ir po juo būtų tarpas orui,” – aiškino dėdė.
Jis padalino virdulio dugną į tris dalis ir pažymėjo taškus. Kiekviename išgręžė skylę.
„Dabar varžtai. Įkišam iš vidaus, prisukim veržles iš išorės. Štai ir kojos.”
Trys varžtai – ir virdulys stovi ant žemės, pakeltas keliais centimetrais. Oras gali cirkuliuoti.
Kaip veikia
Dėdė surankiojo sausų šakelių ir įkrovė jas į vidų.
„Malkos – į virdulį. Uždegam. Ant viršaus – metalinės grotelės arba sena keptuvė. Ant jos – puodas.”
Po kelių minučių ugnis liepsnojo, o mes turėjome verdantį vandenį kavai.
„Geriausia – kietmedžio malkos. Ąžuolas, uosis. Dega karščiau ir ilgiau. Bet tiks ir paprastos sausos šakos.”
Jis perspėjo: jokių šlapių malkų. Dūmų bus daug, šilumos – mažai.
Kodėl tai geriau nei pirkta viryklė
Paklausiau, kodėl nesinaudoti paprasta turistine virykle.
„Turistinei reikia dujų balionėlio. Baigiasi – ir likai be nieko. O malkų miške visada rasi.”
Dėdė pridūrė, kad ši konstrukcija stabilesnė nei daugelis perkamų variantų. Trys kojos – neapsivers net ant nelygios žemės.
„Be to – nemokama. Iš šiukšlių padarei veikiantį daiktą. Tai ir yra tikras išradingumas.”
Dabar visi prašo parodyti
Kai kaimynai pamatė, kaip verdame kavą ant seno virdulio – negalėjo patikėti.
„Kur pirkai?” – klausė vienas.
„Neprašiau. Padariau,” – atsakiau.
Dabar kas vasarą bent vienas žmogus ateina paprašyti, kad parodčiau, kaip padaryti tokią viryklę. Rodau. Užtrunka penkias minutes.
Dėdė Vytautas tą dieną išmokė mane svarbios pamokos: prieš išmesdamas bet ką, pagalvok, kuo tai dar galėtų tapti.
Tas surūdijęs virdulys dabar stovi garbingoje vietoje prie laužavietės. Ir kiekvieną kartą, kai ant jo verdu kavą, prisimenu audrą, tris dienas be elektros ir penkias minutes, kurios viską pakeitė.
