Daugelį metų galvojau, kad alkoholizmas – silpnos valios problema. Žmogus tiesiog neturi charakterio, negali sustoti, pasiduoda pagundoms. Kol perskaičiau apie naujausius tyrimus ir supratau: buvau visiškai neteisus.
Mokslininkai dabar žino, kad priklausomybė – tai smegenų liga. Ne metafora, ne pasiteisinimas. Tikra, matoma, matuojama liga, kuri palieka pėdsakus smegenyse.
Kas vyksta už apsvaigimo ribų
Kai žmogus išgeria, alkoholis veikia smegenis – sulėtėja reakcijos, suprastėja atmintis, sunkiau laikytis pusiausvyros. Tai žino visi. Bet tai praeina, kai organizmas išsivalo.
Problema kita: nuolatinis gėrimas sukelia pokyčius, kurie nepraeina. Smegenų struktūra keičiasi. Tam tikros zonos pradeda veikti kitaip. Ir šie pakitimai išlieka net tada, kai žmogus nustoja gerti.
Tyrėjai rado, kad priklausomų žmonių smegenyse yra dvigubai daugiau uždegimo molekulių nei sveikų. Konkrečiai – interleukino-1 beta, kuris paprastai aktyvuojasi sergant ar sužeidus. Tik čia jis veikia nuolat, be jokios infekcijos.
Kodėl priklausomas žmogus negali tiesiog sustoti
Tas uždegimas vyksta būtent prefrontalinėje žievėje – smegenų dalyje, atsakingoje už sprendimų priėmimą ir savikontrolę. Kai ši zona uždegusi ir pažeista, žmogui tiesiog sunku valdyti impulsus.
Ne todėl, kad jis silpnas. Ne todėl, kad nenori. O todėl, kad jo smegenys fiziškai veikia kitaip.
Įsivaizduok, kad bėgi maratoną su sulūžusia koja. Ar gali sustoti? Teoriškai taip. Bet kiekvienas žingsnis – kančia, kiekvienas metras – didžiulis pastangų kiekis. Priklausomas žmogus kovoja ne su pagunda, o su savo smegenimis.
Kodėl vieni tampa priklausomi, kiti – ne
Čia įdomiausia dalis. Mokslininkai rado, kad tam tikri žmonės turi genetinių pakitimų, dėl kurių jų smegenys stipriau reaguoja į alkoholį.
Konkretūs genai, susiję su tuo pačiu interleukinu-1, lemia, ar žmogaus smegenys po gėrimo užsidegs stipriau ar silpniau. Tie, kurių genai „nelaimingi”, turi didesnę riziką tapti priklausomi net prie tokio pat alkoholio kiekio.
Tai paaiškina, kodėl vienoje šeimoje vienas brolis geria ir sustoja kada nori, o kitas negali atsiplėšti. Ne charakteris skiriasi – skiriasi biologija.
Ar tai reiškia, kad gydyti neįmanoma?
Kaip tik priešingai. Kai žinai, kas konkrečiai sugedę – gali taisyti.
Dabar mokslininkai bando naudoti vaistus, kurie slopina būtent tą uždegimą smegenyse. Tie patys vaistai, kurie padeda nuo reumatoidinio artrito, gali padėti ir nuo priklausomybės.
Idėja paprasta: jei sumažinsi uždegimą prefrontalinėje žievėje, žmogui bus lengviau priimti sprendimus, lengviau valdyti impulsus, lengviau pasakyti „ne”.
Pirmieji klinikiniai tyrimai jau vyksta. Rezultatai žada – kai kurie dalyviai praneša apie sumažėjusį potraukį gerti. Tai dar ne stebuklas, bet jau vilties ženklas.
Ką tai keičia mums visiems
Man ši informacija pakeitė požiūrį į žmones, kovojančius su alkoholiu. Anksčiau galvodavau – tiesiog pasiimk save į rankas. Dabar suprantu – tai ne valios klausimas.
Priklausomybė yra liga, kurią galima gydyti. Kaip diabetą, kaip hipertenziją. Ne gėdos reikalas, o medicinos klausimas.
Jei pažįsti žmogų, kuriam sunku sustoti – žinok, kad jo smegenys dirba prieš jį. Ir kad yra žmonių, kurie dirba, kad tai pakeistų.
Mokslas vis geriau supranta, kas vyksta galvoje. O supratimas – pirmas žingsnis link pagalbos, kuri veikia.
