Sėdėjau pas psichologę Rasą ir kalbėjau apie dietą. Jau trečią šiais metais. Tikslas – 42 dydis. Kaip visada.
Ji paklausė: „Kodėl būtent 42?”
Pagalvojau. „Na… nes tada būsiu liekna. Graži. Pasitikinti savimi.”
„O kas tau pasakė, kad 42 dydis reiškia būti gražia?”
Sustojau. Nežinojau, ką atsakyti.
Skaičius, kuris atsirado ne iš niekur
Psichologė Rasa paaiškino tai, ko niekada nebuvau pagalvojusi.
„42 dydis – tai rinkodaros produktas. Mados pramonė jį sukūrė, kad parduotų daugiau dietų, kremų, procedūrų.”
„Bet visos modelės tokios…”
„Modelės sudaro mažiau nei vienas procentas populiacijos. Jų kūnai – biologinė išimtis, ne norma.”
Pagalvojau apie visas tas reklamas, kurias mačiau. Visas tas nuotraukas socialiniuose tinkluose. Ir supratau – niekada neklausiau, iš kur tas skaičius atsirado.
Mama juokėsi pro ašaras
Paskambinau mamai ir papasakojau. Ji ilgai tylėjo.
„Aš visą jaunystę mėginau būti 42 dydžio. Badavau, vartojau tabletes. O dabar – šešiasdešimt metų, ir vis dar galvoju, kad esu per stora.”
„Mama, tu nesi per stora.”
„Žinau. Bet tas balsas galvoje nesibaigia.”
Psichologė Rasa sakė, kad tas balsas – ne mūsų. Jis įdiegtas. Per reklamas, filmus, žurnalus.
Kaina, kurios niekas neskaičiuoja
Rasa papasakojo apie moteris, kurias konsultuoja.
„Griežtas ribojimas sukelia hormoninius sutrikimus. Mažėja estrogenas, didėja kortizolis. Kaulai silpnėja. Raumenys nyksta.”
„Bet juk dieta – sveika?”
„Dieta gali būti sveika. Bet badavimas dėl skaičiaus etiketėje – ne.”
Sesuo, kai papasakojau, pritarė: „Aš po tos paskutinės dietos turėjau mėnesinių sutrikimų pusę metų. Ir vis tiek nepasiekiau 42.”
Vyras paklausė paprasto klausimo
Vakare papasakojau vyrui. Jis paklausė: „O kas būtų, jei tiesiog nustotum siekti to skaičiaus?”
„Tai… nežinau. Niekada apie tai negalvojau.”
„Gal pabandyk.”
Psichologė Rasa davė tris žingsnius. Pirma – atsisakyti skaičiaus kaip tikslo. Antra – vertinti kūną pagal tai, ką jis gali padaryti, ne kaip atrodo. Trečia – nukreipti pinigus ir energiją į patirtis, ne į dietas.
Mėnuo be svarstyklių
Nusprendžiau pabandyti. Mėnesį nesisvėriau. Nežiūrėjau į dydį etiketėje. Tiesiog valgiau normaliai.
Po mėnesio jaučiausi… lengviau. Ne fiziškai – psichologiškai.
Mama paskambino ir pasakė: „Irgi pabandžiau. Pirmą kartą per keturiasdešimt metų negalvoju apie svorį kiekvieną rytą.”
Psichologė Rasa sako: „42 dydis nyksta, kai nustojame jį traktuoti kaip likimą.”
Ir man atrodo – ji teisi.
