Kai pirmą kartą išgirdau šį faktą, pagalvojau, kad tai interneto mitas. Bet pasirodo – tai viena didžiausių evoliucijos mįslių, kurią mokslininkai bando įminti jau dešimtmečius.
Smakras. Ta kaulinė iškyša po apatine lūpa, kurią turime visi. Ir kurią turi TIK žmonės. Joks kitas žinduolis – net mūsų artimiausi giminaičiai primatai – jos neturi.
Net neandertaliečiai, kurie buvo tokie panašūs į mus, kad galėjome su jais kryžmintis – ir jie neturėjo smakro.
Kodėl tai taip keista
Paprastai evoliucijoje kiekviena kūno dalis turi aiškią funkciją. Akys – matyti. Ausys – girdėti. Kojos – vaikščioti.
Bet smakras? Mokslininkai iki šiol nesutaria, kam jis reikalingas. Ir ar jis apskritai „reikalingas” – ar tiesiog atsitiktinai atsirado.
„Pagalvok apie tai,” – sakė brolis, kai jam papasakojau. „Mes visi turime smakrą, bet niekas nežino, kodėl.” Jis ilgai tylėjo. „Tai kažkaip neramina.”
Trys teorijos, kurios konkuruoja
Per dešimtmečius mokslininkai suformulavo tris pagrindines hipotezes.
Biomechaninė teorija teigia, kad smakras sustiprino žandikaulį kramtymui. Kai valgėme kietą maistą, reikėjo papildomo stiprumo. Smakras buvo tas stiprinimas.
Seksualinės atrankos teorija siūlo kitą paaiškinimą. Galbūt smakras padėjo geriau demonstruoti barzdą – ir tapo patrauklumo ženklu renkantis partnerį.
Šalutinio produkto teorija – pati įdomiausia. Ji teigia, kad smakras atsirado ne dėl to, kad buvo naudingas, o tiesiog kaip pasekmė. Kai pradėjome valgyti virtą, minkštesnį maistą, žandikaulis sumažėjo. Smakras – tiesiog tai, kas liko.
Kodėl neandertaliečiai jo neturėjo
Čia istorija tampa dar įdomesnė. Neandertaliečiai gyveno šalia mūsų protėvių, valgė panašų maistą, naudojo įrankius. Bet jų žandikauliai buvo kitokie – masyvesni, stipresni.
Mokslininkai mano, kad taip yra todėl, jog neandertaliečiai valgė daugiau žalios arba mažai apdorotos mėsos. Jiems reikėjo galingesnio kramtymo aparato.
O mūsų protėviai anksčiau pradėjo virti maistą. Kramtymo poreikis sumažėjo. Žandikaulis sumažėjo. Ir atsirado smakras.
Bet tai tik viena iš hipotezių. Niekas negali jos galutinai įrodyti.
Kodėl negalime išsiaiškinti
Čia ir slypi didžiausia problema. Kaip patikrinti teoriją apie tai, kas vyko prieš šimtus tūkstančių metų?
Fosilijų įrašai nepakankamai detalūs. Genetiniai tyrimai negali tiksliai pasakyti, kuris genas „atsakingas” už smakrą. Eksperimentų su išnykusiomis populiacijomis atlikti neįmanoma.
Todėl visos trys teorijos egzistuoja lygiagrečiai. Kiekviena turi šalininkų, kiekviena turi silpnų vietų. Ir nė viena negali būti galutinai patvirtinta ar paneigta.
Mažas organas, didelė mįslė
Brolis, kai papasakojau jam visą istoriją, ilgai čiupinėjo savo smakrą. „Keista,” – pasakė jis. „Kiekvieną dieną žiūriu į veidrodį ir niekada apie tai nepagalvojau.”
Ir tai tiesa. Mes priimame savo kūną kaip savaime suprantamą dalyką. Bet net paprasčiausiuose jo elementuose slypi mįslės, kurių mokslas negali išspręsti.
Galbūt kada nors sužinosime tikrąją smakro kilmės istoriją. O gal tai liks viena iš tų paslapčių, kurios daro evoliuciją tokią įdomią.
slug: zmogaus-smakras-evoliucijos-misle-teorijos
