Kiekvieną pavasarį ta pati istorija – obelys pilnos amarų, skruzdėlės lipa būriais, lapai raitosi ir džiūsta. Pirkau purškalus, barstiau miltelius, bet po savaitės viskas grįždavo.
Kol sodo meistras Gintaras pamatė mano obelį ir paklausė: „O diržą turi?”
„Kokį diržą?” – nesupratau.
„Ateik, parodysiu. Užtruks penkias minutes ir nieko nekainuos.”
Kodėl vabzdžiai lipa į viršų
Gintaras paaiškino paprastą logiką.
„Skruzdėlės augina amarus kaip karves. Lipoja į lapiją, nešioja amarus prie jaunų ūglių, o tada renka jų išskyras – medų.”
„Tai skruzdėlės kaltos dėl amarų?” – nustebau.
„Būtent. Sustabdyk skruzdėles – sustabdysi amarus. O sustabdyti jas labai paprasta.”
Vyras, klausęsis iš šono, įsiterpė: „Ir tu sakai, kad visa ta chemija, kurią pirkau, buvo bereikalinga?”
„Ne bereikalinga – bet sudėtinga. Yra paprastesnis būdas.”
Senos kojinės gudrybė
Gintaras paprašė senos kojinės arba bet kokio audinio.
„Supjaustyk juostelėmis ir apvyniok aplink kamieną tris–keturis sluoksnius,” – aiškino jis. „Maždaug keturiasdešimt centimetrų nuo žemės.”
„Ir tiek?”
„Surišk viršų ir apačią virve. Tvirtai, kad neliktų tarpų. Vabzdžiai negali pralįsti – audinis juos sulaiko.”
Per penkias minutes obelis turėjo naują apsaugą. Jokios chemijos, jokių išlaidų.
Mama pamatė nuotrauką ir parašė: „Kas čia per daiktas ant medžio?” Kai paaiškinau – atsakė: „Kodėl mokykloje to nemokė?”
Penkios medžiagos, kurios tinka
Gintaras papasakojo apie skirtingas galimybes.
„Geriausiai – tempimo plėvelė. Ji elastinga, prisitaiko prie kamieno, kai medis plečiasi. Ir tarpų nepalieka.”
„O jei neturiu plėvelės?”
„Sena kojinė, marškiniai, bet koks audinys. Tinka net popierius, tik jis greičiau suyra.”
„Klijuotos gaudyklės?”
„Veikia puikiai – vabzdžiai prilimpa. Bet reikia keisti, kai prisipildo.”
Draugė neseniai klausė patarimo dėl savo vyšnios. Pasakiau apie kojinę – ji tik nusijuokė. Po savaitės perskambino: „Veikia. Negaliu patikėti.”
Trys vietos, kur vabzdžiai prasibrauna
Gintaras perspėjo apie dažniausias klaidas.
„Pirma spraga – diržo apačia. Jei netvirtai pritvirtinta – vabzdžiai lenda po audiniu.”
„Antra?”
„Viršutinis mazgas. Kai medis plečiasi – atsiranda tarpas tarp mazgo ir kamieno. Reikia tikrinti kas dvi savaites.”
„Ir trečia?”
„Siūlės tarp sluoksnių. Jei audinys atsiskiria – atsiranda praėjimas.”
Vyras paklausė: „Tai kiek kartų per sezoną reikia keisti?”
„Audinį – kas dešimt penkiolika dienų. Plėvelę – rečiau, nes ji prisitaiko.”
Rezultatas po mėnesio
Praėjo keturios savaitės. Obelis žydi sveika, lapai tiesūs, amarų – nė vieno.
Kaimynas pamatė ir sustojo prie tvoros: „Ką darai su ta obelim? Maniškės visos amaruose.”
„Sena kojinė,” – atsakiau.
Jis tik papurtė galvą, manydamas, kad juokauju. Bet kitą savaitę pamačiau – jo obelys irgi turėjo audinius ant kamienų.
Kartais geriausias sprendimas guli ne parduotuvėje, o drabužių spintoje.
