Plauname kiekvieną dieną. Atrodo švarus. Blizga. Kvapų nėra. Tai kam keisti?
„Paklausiau veterinarės, kodėl mano katė vėl viduriuoja, nors maistas tas pats,” — prisiminė Eglė, augintanti du katinus. — „Ji paprašė parodyti dubenėlį. Apvertė. Pažiūrėjo iš apačios. Ir pasakė — štai jūsų problema.”
Dubenėlis atrodė normaliai. Bet po padidinamu stiklu — viskas kitaip.
Įbrėžimai, kurių nematote
Kiekvienas plovimas, kiekvienas subraižymas šaukštu, kiekvienas stumtelėjimas per grindis palieka mikroskopinį pėdsaką. Po metų — dubenėlio paviršius pilnas mažyčių grioveliukų, kurių akis nemato.
Tuose grioveliukuose kaupiasi maisto likučiai ir drėgmė. Kempinė jų nepasiekia. Indaplovė — irgi ne. Bakterijos ten auga ramiai, netrukdomos, tarp valgymų.
Tyrimai rodo, kad augintinių dubenėliai yra vienas labiausiai užterštų daiktų namuose — dažnai aplenkiantys net tualeto sėdynę. Viename tyrime rasti E. coli, salmonelės ir kiti patogenai, kurie kelia pavojų ne tik augintiniui, bet ir šeimos nariams, liečiantiems dubenėlį kasdien. Ir pagrindinė priežastis — ne tai, kad plauname per retai, o tai, kad paviršius nebe toks, koks buvo naujas.
Plastikas — blogiausias pasirinkimas
Pigūs plastikiniai dubenėliai atrodo patogūs. Lengvi. Nebrangūs. Bet jie susidėvi greičiausiai — ir kelia daugiausiai problemų.
Prastesnės kokybės plastikas laikui bėgant gali išskirti chemines medžiagas į maistą ar vandenį. Ypač kai dubenėlis stovi saulėje ar šalia šildymo. Karštis pagreitina irimą.
Įbrėžimai plastike gilūs ir nereguliarūs — ideali terpė bakterijoms. O kai katė ar šuo valgo, jų snukis nuolat liečia tą paviršių. Dirginimas, aknė ant smakro, virškinimo sutrikimai, kartais net alerginės reakcijos — visa tai gali prasidėti nuo dubenėlio, kuris „atrodo normaliai.” Veterinarai tą vadina kontaktiniu dermatitu — ir pirmas jų klausimas dažnai būna apie dubenėlio medžiagą.
„Pakeičiau plastikinius nerūdijančio plieno dubenėliais,” — pasakojo Eglė. — „Per savaitę katino viduriavimas praėjo. Daugiau nieko nekeitėme.”
Kvapas, kurio nebeužuodžiate
Žmogaus nosis pripranta. Bet augintinis — ne. Senas dubenėlis kaupia organinių likučių, kurių plovimas visiškai nepašalina. Tas kvapas gali atbaidyti jautresnį gyvūną nuo maisto — ir šeimininkas galvoja, kad augintinis „išrankus”, nors problema — indas.
Naujas dubenėlis dažnai grąžina apetitą, kurio neva nebuvo. Ne todėl, kad maistas kitoks — todėl, kad jis nebekvepia senais likučiais. Ypač tai pastebima su katėmis — jos turi keturiolika kartų jautresnę uoslę nei žmogus ir jaučia tai, ko mes net neįtariame.
Kokį rinktis ir kaip dažnai keisti
Nerūdijantis plienas — geriausias pasirinkimas. Jis atsparus įbrėžimams, lengvai dezinfekuojamas, neišskiria cheminių medžiagų. Keramika — irgi gera, jei glazūra nepažeista. Plastikas — tik laikinai, ir tik aukštos kokybės, maistui skirtas.
Keisti rekomendojama kas metus–dvejus, priklausomai nuo naudojimo intensyvumo. Jei matote bet kokių įtrūkimų, dėmių ar šiurkščių vietų — keisti iš karto, nelaukiant grafiko.
Tarp keitimų — plauti kasdien karštu vandeniu su indų plovikliu. Po plovimo — nusausinti, ne palikti drėgną. Drėgnas dubenėlis tarp valgymų — bakterijų viešbutis.
Eglė dabar tikrina dubenėlius kas sezoną. Apverčia. Pačiupinėja pirštu vidinį paviršių. Jei paviršius nebe lygus, jei jaučiasi grioveliai ar šiurkštumas — keičia. Kelių eurų investicija, kuri taupo veterinaro sąskaitas ir rūpesčius.
