Mano rankos visada buvo šaltos. Žiemą – suprantama. Bet ir vasarą, kai lauke trisdešimt laipsnių, mano pirštai būdavo kaip ledas.
„Tokia jau esi,” – sakydavo mama. „Aš irgi tokia.”
Tikėjau. Dvidešimt metų tikėjau, kad tai tiesiog mano ypatybė. Kol vieną žiemą pirštai pradėjo ne tik šalti, bet ir balti.
Kai pirštai pradėjo keisti spalvą
Stovėjau autobusų stotelėje, laukiau maršrutinio. Šalta, bet ne tragiška – gal minus penki. Ir staiga pamačiau, kad mano pirštai visiškai balti. Tarsi be kraujo.
Po kelių minučių jie pasidarė mėlyni. Paskui – raudoni ir labai skaudėjo.
Išsigandau. Kas čia? Nušalimas? Bet juk buvau su pirštinėmis.
Grįžau namo ir pradėjau ieškoti internete. Radau – Reyno sindromas. Kraujagyslių spazmai, kurie nutraukia kraujo tiekimą pirštams.
Bet kodėl man?
Gydytoja liepė daryti tyrimus
Nuėjau pas šeimos gydytoją Dalią. Papasakojau apie šaltas rankas, apie spalvų keitimąsi.
„Kiek laiko jūsų rankos šaltos?” – paklausė.
„Visada. Nuo vaikystės.”
„Ir niekada netyrėte?”
„Ne. Galvojau – normalu.”
Ji užrašė kraujo tyrimus – skydliaukę, geležį, vitaminus, autoantikūnus. Ir liepė grįžti po savaitės.
Rezultatai, kurių nesitikėjau
Po savaitės sėdėjau prie Dalios stalo ir žiūrėjau į lapą su skaičiais.
„Štai čia,” – parodė ji. „Skydliaukė veikia per lėtai. Hipotirozė.”
„Ir nuo to šaltos rankos?”
„Taip. Skydliaukė reguliuoja medžiagų apykaitą. Kai ji veikia per lėtai – organizmas gamina mažiau šilumos. Todėl jums visada šalta.”
Bet tai ne viskas. Tyrimas parodė ir geležies trūkumą – lengvą anemiją. Ir vitamino B12 trūkumą.
„Visos šios problemos kartu sukuria jūsų šaltas rankas,” – paaiškino Dalia. „Ir Reyno sindromas – tai organizmo reakcija į visa tai.”
Trys mėnesiai gydymo
Dalia paskyrė skydliaukės hormonus, geležies papildą ir B12 injekcijas.
Po mėnesio pastebėjau pirmą pokytį – pirštai nebešalo taip stipriai. Po dviejų – spalvų keitimasis beveik dingo. Po trijų – galėjau stovėti stotelėje be baimės, kad pirštai taps balti.
Vyras klausė, kodėl nebešildau rankų prie jo šono.
„Nes jos nebešąla taip kaip anksčiau.”
„Rimtai? O kas pasikeitė?”
„Sužinojau, kad „tokia jau esu” – ne diagnozė. Kad už šaltų rankų slypi priežastis. Ir kad tą priežastį galima gydyti.”
Dvidešimt metų nežinojimo
Dvidešimt metų galvojau, kad šaltos rankos – tiesiog mano ypatybė. Kad taip gimiau, taip gyvensiu.
O iš tikrųjų – tai buvo signalas. Organizmas sakė: kažkas ne taip. Bet aš neklausiau.
Dabar klausiu. Kai kažkas negerai – einu tirti. Ne vėluoju metų metus.
Gydytoja Dalia sakė: „Daugelis žmonių priprato prie savo simptomų. Galvoja – normalu. Bet šaltos rankos visą laiką – ne normalu. Tai priežastis pasitikrini.”
Ji buvo teisi. Geriau sužinoti per vėlai nei niekada. Bet dar geriau – sužinoti laiku.
