„Jis vėl loja.” Kaimynė pasakė tai ne piktai — tiesiog konstatuodama faktą. Bet tonas buvo toks, po kurio norisi dingti po žeme kartu su šunimi.
Mažasis pomeranietis lojo į viską — į prekybinius, į kates, į vėją, į tylą. Ir kuo daugiau ant jo šaukdavai — tuo garsiau jis lojo. Kol vieną dieną atėjo supratimas: jis neloja be priežasties. Jis bando kažką pasakyti.
Pirmiausia — suprasti kodėl
Lojimas yra komunikacija. Šuo neturi kitos priemonės pasakyti: „Man baisu”, „Man nuobodu”, „Atkreipk dėmesį”. Ir kiekviena iš šių priežasčių reikalauja skirtingo atsakymo.
Budrumas — loja trumpai, staigiai, dažniausiai prie durų ar lango. Nuobodulys — monotoniškas, pasikartojantis lojimas be aiškaus dirgiklio. Baimė — žemas, drebantis garsas, dažnai lydimas pasislėpimo. Dėmesio siekimas — loja žiūrėdamas tiesiai į akis ir laukdamas reakcijos.
Stebėkite kelias dienas. Užsirašykite: kada loja, į ką, kiek ilgai, kas nutinka prieš tai. Šie duomenys vertesni nei bet koks patarimas iš interneto, nes jie apie jūsų šunį — ne apie abstraktų šunį iš vadovėlio.
Tylos komanda — ne rėkimas
Dauguma šeimininkų daro tą pačią klaidą: šaukia „tylėk!” tuo pačiu tonu, kuriuo šuo loja. Šuniui tai atrodo kaip prisijungimas prie choro — ne komanda nutilti.
Veikiantis metodas atrodo kitaip. Palaukite trumpos pauzės tarp lojimų — ji visada atsiranda, net jei trunka tik sekundę. Tą akimirką ramiu, žemu balsu pasakykite „tyliai”. Ir iškart — apdovanojimas. Skanėstas, pagyrimas, dėmesys. Ne po minutės — iškart.
Kartokite kasdien. Trumpais, penkių minučių užsiėmimais. Per savaitę šuo pradės susieti žodį su pauze. Per dvi — pradės reaguoti natūraliai. Svarbiausia — nuoseklumas. Jei šiandien mokote, o rytoj vėl šaukiate — šuo nesupras, ko iš jo norima.
Nukreipimas prieš lojimui įsibėgėjant
Kai matote, kad šuo ruošiasi loti — kūnas įsitempia, ausys pakyla, žvilgsnis fiksuojasi — turite kelias sekundes veikti anksčiau nei jis.
Kramtomasis žaislas, galvosūkio tipo šėrykla ar paprastas skanėstas perkeltas nuo dirgiklio prie užduoties. Šuo negali vienu metu kramtyti ir loti — fiziškai neįmanoma. Ir jei nukreipimas pateikiamas ramiai, be panikos, šuo išmoksta, kad tylu būti yra maloniau nei triukšmauti.
Svarbu: nukreipkite prieš lojimą, ne po jo. Jei duodate skanėstą po lojimo — mokote, kad lojimas veikia. Laikas čia yra viskas.
Ignoravimas — sunkiausia, bet veiksmingiausia
Kai šuo loja dėl dėmesio — jokio akių kontakto. Jokio kalbėjimo. Jokio „na baik”. Net žvilgsnis yra atlygis — ir šuo tai žino.
Iš pradžių bus sunkiau. Lojimas gali sustiprėti — tai normalu, vadinama „gesimo pliūpsniu”. Šuo bando stipriau, nes seniau tai veikdavo. Jei ištversite — per kelias dienas intensyvumas sumažės.
O kai tyla atsiras — iškart suteikite dėmesį. Prisilietimą, žodį, žvilgsnį. Šuo turi suprasti: tyla atveria duris, ne triukšmas.
Energija, kurią reikia kažkur dėti
Šuo, kuris per dieną gauna tik du trumpus pasivaikščiojimus ir penkiolika valandų ant sofos — sukaups energiją, kurią kažkur reikia paleisti. Dažniausiai — per lojimą.
Ilgesni pasivaikščiojimai, struktūruoti žaidimai, naujų komandų mokymasis — visa tai nuvargina ne tik kūną, bet ir protą. Ramiai pavargęs šuo — tylus šuo.
Pradėkite šiandien nuo vieno dalyko: stebėkite, kada jis loja. Užsirašykite. Atsakymas jau slypi tame, ką pamatysite.
