Visą gyvenimą auginau raudonus pomidorus. Kaip visi.
Šiemet kaimynas Algis davė keturių „keistų” veislių sėklų.
„Išbandyk. Nustebsi.”
Pažiūrėjau į pakelius: „Cherokee Purple”, „Black Crimea”, „Longhorn”, „Pascal de Picardie”. Spalvos nuotraukose – violetinės, bordo, beveik juodos.
„Jie nesunokę?” – paklausiau.
Algis nusijuokė: „Sunokę. Tokie ir turi būti.”
Auginimas – jokių stebuklų
Bijojau, kad tamsios veislės – sudėtingos. Reikės ypatingos priežiūros.
Realybė: auginau lygiai taip pat kaip raudonus. Ta pati žemė, tas pats laistymas.
Daigai – stiprūs. Augimas – normalus. Derlius – gausus.
Vienintelis skirtumas – spalvos. Kai pradėjo nokti, lysvė atrodė kaip iš kito pasaulio. Violetiniai, bordo, dryžuoti.
Kaimynė Aldona atėjo pažiūrėti: „Jie tikrai sveiki? Atrodo keistai.”
„Tokie ir turi būti.”
Pirmasis skonis
Pirmas prinokęs – Cherokee Purple. Tamsiai violetinis, beveik rudas.
Perpjoviau. Sultingas, aromatingas. Paragavau.
Negalėjau patikėti.
Tai buvo pomidoras, bet… kitoks. Saldus, su giliu skoniu, kažkokiomis uogiškomis natomis. Kaip iš vaikystės, tik dar geresnis.
Pašaukiau žmoną: „Paragauk.”
Ji paragavo. Tylėjo.
„Na?” – paklausiau.
„Daugiau niekada nepirksiu raudonų pomidorų parduotuvėje.”
Degustacija šeimai
Surengiau „aklą” degustaciją. Ant lėkštės – trys pomidorų rūšys: parduotuvinis raudonas, mano augintas raudonas, ir Cherokee Purple.
Rezultatai:
Visi – net vaikai – pasirinko Cherokee kaip skanesnį.
Sūnus pasakė: „Tas raudonas – kaip vanduo.”
Ir jis teisus. Įprasti raudoni – patikimi, bet neutralūs. Be charakterio.
Tamsūs – sudėtingi. Saldumas, rūgštumas, aromatai. Kaip skirtumas tarp prastoko vyno ir gero.
Keturios veislės, keturi atradimai
Kiekviena veislė – kitokia:
Cherokee Purple – sultingiausias, uogiškos natos. Geriausias valgyti šviežią.
Black Crimea – subalansuotas saldumas ir rūgštumas. Idealus salotoms.
Longhorn – tankus minkštimas, sodrus skonis. Puikus sumuštiniams.
Pascal de Picardie – dryžuotas, netikėtai saldus. Gražiausias ant stalo.
Kiekvienas turi savo vietą. Kiekvienas – geresnis už standartinį raudoną.
Kodėl parduotuvėse jų nėra
Paklausiau Algio – kodėl tamsių pomidorų nematome prekyboje?
„Nes jie „negražūs” pirkėjų akimis. Ir blogiau keliauja – greitai minkštėja.”
Rinka nori „gražių” pomidorų. Vienodo dydžio, ryškiai raudonų, tvirtų kaip akmuo.
O skonis? Skonis – paskutinėje vietoje.
Todėl geriausi pomidorai – tie, kuriuos užsiaugini pats.
Mano planas kitam sezonui
Kitais metais:
- 70% tamsių veislių
- 30% raudonų (tik konservavimui)
Raudonus paliksiu tik todėl, kad jie geriau atrodo stiklainiuose. Bet valgyti šviežius – tik tamsius.
Atgal prie „normalių” – nebenoriu.
Kaimynas Algis buvo teisus. Kai paragauni tikro pomidoro – standartiniai tampa kompromisu.
Patarimas pradedantiems
Jei norite išbandyti – pradėkite nuo vienos veislės.
Cherokee Purple – geriausias pasirinkimas. Atlaidus, skanus, nesudėtingas auginti.
Pasodinkite 3-4 krūmus šalia savo įprastų raudonų. Palyginkite derlių. Paragaukite abu.
Garantuoju – kitais metais tamsių bus daugiau.
Ir dar – kai turguje pamatysite tamsų pomidorą už didesnę kainą – žinosite, kodėl. Jis to vertas.
Žmona sako: „Tu per daug kalbi apie pomidorus.”
Gal ir taip. Bet kai kas nors paragauja mano Cherokee Purple – irgi pradeda kalbėti.
Kartais „keista” – tiesiog geriau. Reikia tik išdrįsti pabandyti.
