Praėjusį pavasarį norėjau padaryti takelį nuo vartelių iki durų. Paskaičiavau: trinkelės, žvyras, darbas – beveik keturi šimtai eurų. Už takelį. Už penkis metrus tako.
Tada brolis Rolandas, kuris visą gyvenimą viską daro pats, pasakė: „Nupirk maišą cemento ir surink plastikines dėžes. Visa kita – nemokamai.” Pagalvojau, kad juokauja. Bet jis atėjo kitą savaitgalį su dviem kibirais ir parodė viską nuo pradžios iki galo.
Pirmiausia – medžiagos iš nieko
Rolandas paaiškino: daigyklų dėžės, kurias medelynai ir sodo centrai išmeta šimtais – tai idealios formos plytelėms. Lengvos, tvirtos, viena ant kitos dedasi. „Eik į bet kurį medelyną ir paprašyk – atiduos su džiaugsmu,” – sakė jis.
Armatūrai – sudaužytos plytos, akmenų skaldos, statybinės atliekos. „Pas kiekvieną kaimyną rasi krūvą senų plytų, kurias nori atiduoti,” – šypsojosi Rolandas. – „Tu valysi jiems teritoriją, o sau gaminsies plyteles. Visi laimės.”
Viskas, ką reikėjo nupirkti – vienas maišas cemento. Kainavo apie penkis eurus.
Du etapai, kurie viską lemia
Rolandas parodė techniką, kurios nerasiau jokiame vaizdo įraše. Pirmas etapas: sumaišyti cementą iki tirštos grietinės konsistencijos ir ištepti dėžės vidines sieneles plonu sluoksniu. Tai suteikia plytelei lygų, poliruotą paviršių – kaip pirktinei.
Antras etapas: sumaišyti tirštesnį mišinį, sudėti armatūrines medžiagas – plytų skeveldras, akmenų gabalus – ir visiškai užpildyti dėžę. „Armatūra suteikia tvirtumą,” – aiškino jis. – „Be jos plytelė po poros žiemų suskils. Su ja – stovės dešimtmečius.”
Kai cementas pradeda stingti, bet dar nėra visai sukietėjęs – ant dėžės užpilame karšto vandens. Plastikas nuo šilumos šiek tiek suminkštėja, cementas atsiskiria nuo sienelių, ir plytelė išeina švariai, be pažeidimų.
„Tai vienintelė gudrybė, kurią reikia žinoti,” – sakė Rolandas. – „Jei bandysite nuimti formą per jėgą – kraštai atskils. Karštas vanduo – ir plytelė iššoka pati.”
Kaip išdėlioti ir užbaigti
Per du savaitgalius pagaminau dvidešimt keturias plyteles. Pasiruošiau pagrindą – sulyginta žemė, plonas žvyro sluoksnis. Plyteles dėliojau lengva kreive, palikdama tarpus tarp jų.
Rolandas patarė tuos tarpus užpildyti žeme ir pasėti žolės sėklų. „Po mėnesio žolė sudygs tarp plytelių – ir takas atrodys kaip profesionalo darbas,” – sakė jis. Per tiksliai tiek laiko taip ir nutiko.
Kaimynė, kuri už savo takelį sumokėjo tris šimtus eurų, atėjo pažiūrėti ir paklausė: „Kur pirkai?” Kai pasakiau, kad pasidariau pati iš daigyklų dėžių – patikėjo ne iš karto.
Jei turite kiemą, maišą cemento ir porą laisvų savaitgalių – pabandykite. Rezultatas nustebins ne tik kaimynus, bet ir jus pačius.
