Kai žmonės pirmą kartą išgirsta apie narvą šuniui namuose, reakcija dažnai būna labai emocinga. Vieniems tai atrodo griežta, kiti iškart sako, kad šuo turi vaikščioti laisvai ir jokie ribojimai jam nereikalingi. Iš šono narvas gali pasirodyti kaip bausmė, šaltas sprendimas, kažkas negero. Bet tikras vaizdas dažnai būna visai kitoks, ir būtent tai daugelį nustebina.
Tiesa ta, kad narvai šunims namuose dažnai tampa ne problema, o ramybės vieta. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip žmogus į tai žiūri ir kaip šunį su narvu supažindina. Jei narvas naudojamas neteisingai, jis tikrai gali tapti blogu sprendimu. Tačiau jei tai daroma protingai, šuo narvą ima priimti kaip savo kampą, kur niekas jo neerzina, nespaudžia, netrukdo.
Šuo dažnai ieško vietos, kur galėtų pabūti vienas
Pakanka kelias dienas atidžiau stebėti augintinį ir tampa aišku, kad dauguma šunų patys ieško uždaresnės vietos. Vieni lenda po stalu, kiti susirango kampe prie sofos, treti renkasi vietą prie lovos ar po pakabintais drabužiais. Tai nėra atsitiktinumas. Šuniui saugi vieta dažnai reiškia mažiau įtampos.
Būtent todėl narvas daugeliu atvejų veikia ne kaip kalėjimas, o kaip urvelio pakaitalas. Uždara, pažįstama erdvė padeda nusiraminti. Ypač tada, kai namuose daug triukšmo, vaikų, svečių ar viskas nuolat juda. Žmogui kartais atrodo, kad kuo daugiau laisvės, tuo geriau. O šuniui neretai daug jaukiau tada, kai jis turi aiškias ribas ir savo vietą.
Didžiausia klaida būna ne pats narvas, o netinkamas naudojimas
Čia ir slypi visa esmė. Pats daiktas nėra nei geras, nei blogas. Svarbiausia, kaip jis atsiranda šuns gyvenime. Jei šuo į narvą kišamas piktai, jei ten siunčiamas po išdaigos, jei narvas tampa bausmės kampu, tada nieko keisto, kad gyvūnas jo vengs ar bijos.
Visai kitaip viskas atrodo tada, kai narvas pristatomas ramiai. Kai viduje atsiranda guolis, mėgstamas žaislas, skanėstas, pažįstamas kvapas. Kai šuo pats gali užeiti ir išeiti. Tada santykis visai kitas. Šuo nesijaučia nubaustas. Jis pradeda suprasti, kad tai jo vieta poilsiui.
Žmonės dažnai nustemba pamatę, kad po kurio laiko augintinis pats nueina į narvą pailsėti. Ne todėl, kad buvo priverstas. Tiesiog todėl, kad jam ten gera.
Namuose atsiranda daugiau tvarkos ir mažiau streso
Reikia pasakyti atvirai, narvas dažnai padeda ne vien šuniui. Jis labai padeda ir šeimininkui. Ypač tada, kai augintinis dar jaunas, pilnas energijos, graužia viską iš eilės arba sunkiau pakelia vienatvę namuose. Tokiose situacijose narvas tampa labai praktišku sprendimu.
Jis dažniausiai padeda šiose situacijose:
- kai šuniui reikia ramios vietos poilsiui
- kai namuose daug dirgiklių ir triukšmo
- kai šuo dar mokosi tvarkos namuose
- kai trumpam reikia saugiai palikti augintinį vieną
- kai norisi apsaugoti baldus, daiktus ar patį šunį nuo kvailų sprendimų
Šie dalykai skamba labai žemiškai, bet būtent jie ir sudaro kasdienybę. Ir kai kasdienybė ramesnė, gyvenimas su šunimi tampa daug malonesnis.
Šuniui svarbu aiškumas, o ne nuolatinė laisvė
Žmonės kartais projektuoja savo jausmus į gyvūną. Mums atrodo, kad uždara vieta visada reiškia apribojimą. Tačiau šuo mąsto kitaip. Jam svarbu aiškumas, saugumas, įpročiai. Jei jis žino, kur miega, kur ilsisi, kur yra jo vieta, jis dažnai tampa ramesnis.
Ypač tai pasimato su jautresniais šunimis. Tie, kurie greitai susierzina, sunkiau nurimsta, loja nuo kiekvieno garso ar sunkiau atsipalaiduoja vakare, dažnai labai gerai reaguoja į aiškią poilsio erdvę. Tokiais atvejais narvas tampa ne kliūtimi, o pagalba.
Atsakymas nustebina, nes jis daug paprastesnis nei atrodo
Taigi ar narvas šuniui namuose yra patogumas, ar klaida? Atsakymas daugeliu atvejų yra paprastas. Tai gali būti labai geras sprendimas, jei naudojamas su pagarba šuniui ir sveiku protu. Ne bausmei, ne pykčiui, ne tam, kad gyvūnas būtų tiesiog paslėptas, o poilsiui, saugumui ir ramybei.
Todėl narvai šunims nebūtinai reiškia kažką blogo. Kartais jie kaip tik duoda tai, ko šuniui labai reikia – savą, aiškią, tylią vietą. O kai ramiau šuniui, ramiau ir visiems namuose. Ir šitas atradimas daugelį šeimininkų tikrai nustebina.
