Mano teta Zita gyveno kaime iki 94 metų. Į ligoninę pateko tik vieną kartą – kai susilaužė koją. Nuo visko kito – gydėsi pati.
Jos virtuvėje visada kabėjo džiovintų žolių ryšulėliai. Daugumos pavadinimų nežinojau. Bet viena žolė buvo naudojama dažniausiai.
„Notrelė,” – sakydavo ji. „Baltažiedė. Nuo visko padeda.”
Aš, būdama jauna, galvojau – bobučių pasakos. Kol pati nepradėjau domėtis.
Kas yra baltoji notrelė
Tai augalas, kurį turbūt matei šimtus kartų – ir net nepastebėjai.
Atrodo kaip dilgėlė – tie patys dantytais lapai, kvadratinis stiebas. Bet yra du esminiai skirtumai.
Pirma – ji negeliantis. Gali liesti plikomis rankomis.
Antra – balti žiedai. Maži, susigūžę prie lapų pažastyse.
Auga visur – pakelėse, darželiuose, miškų pakraščiuose. Žydi nuo gegužės iki rugsėjo. Ir niekas jos nerenka, nes niekas nežino.
Nuo ko padeda – tetos Zitos patirtis
Teta Zita naudojo notrelę keturiems dalykams.
Kosuliui ir gerklei. Kai kas nors namuose kosėdavo – iškart virė arbatą. Sakydavo, kad „apgobia gerklę” ir ramina dirginimą. Ypač nuo sauso, varginančio kosulio.
Moterų problemoms. Apie tai nekalbėdavo atvirai, bet žinojau – kai pusseserė turėdavo „sunkias dienas”, teta Zita duodavo jai šios arbatos. Vėliau sužinojau, kad notrelė turi sutraukiančių medžiagų, kurios reguliuoja kraujavimą.
Pilvui. Po sunkesnio valgio – puodelis arbatos. Mažina pūtimą, palengvina virškinimą.
Odai. Kompresai nuo smulkių žaizdų, įbrėžimų, niežulio. Teta Zita sakė, kad „ištraukia uždegimą”.
Kaip ruošti arbatą
Tetos Zitos receptas buvo paprastas.
1-2 šaukštelius džiovintų žiedų ir lapų užpilk stikline verdančio vandens.
Uždenkite ir palaukite 10-15 minučių.
Gerti 2-3 kartus per dieną. Galima pridėti medaus – skonis tada dar švelnesnis.
„Arbata ne karti, ne aštri,” – sakydavo teta Zita. „Net mažieji geria.”
Ir tikrai – skonis švelnus, truputį žemiškas, bet visiškai priimtinas.
Stipresnis variantas – tinktūra
Kai tetai Zitai reikėdavo stipresnio poveikio, darė tinktūrą.
Užpildavo stiklainį džiovintais žiedais ir užpylė degtine arba spiritu. Laikė tamsoje dvi savaites, kasdien papurtydama.
Nukošus – 10-20 lašų vandenyje kelis kartus per dieną.
„Tinktūra stipresnė,” – sakydavo. „Bet ir veikia greičiau.”
Kada rinkti ir kaip džiovinti
Teta Zita turėjo taisykles.
Laikas – žydėjimo metu, gegužę-liepą. Tada augale daugiausia veikliųjų medžiagų.
Ryte – kai rasa jau nusaususi, bet saulė dar neįkaitusi.
Kur – toli nuo kelių, miesto, purškiamų laukų. Miško pakraštys, paupio pakrantė.
Ką rinkti – viršutines dalis su žiedais. Ne visą augalą – tik tai, kas reikalinga.
Džiovinti – pakabinti pavėsyje, vėdinamoje vietoje. Ne saulėje – praras dalį naudos. Kai visiškai sausu – sudėti į medžiaginį maišelį ar stiklainį.
Kaip atskirti nuo kitų augalų
Čia svarbu – yra panašių.
Nuo dilgėlės – notrelė negeliantis ir turi baltus, ne žalius, žiedus.
Nuo geltonžiedės notrelės – ši turi geltonus žiedus. Irgi naudinga, bet kitos savybės.
Nuo raudonžiedės – raudoni žiedai. Retesnė Lietuvoje.
Jei abejoji – nerink. Geriau nusipirk vaistinėje paruoštą žaliavą.
Kam reikėtų būti atsargiems
Teta Zita sakydavo – „gamta gydo, bet su protu”.
Nėščios moterys – nevartokite be gydytojo. Ypač pirmus mėnesius.
Žindančios mamos – taip pat atsargiai.
Vaikai iki 12 metų – mažesnės dozės ir stebėti reakciją.
Alergiški augalams – pradėkite nuo mažo kiekio.
„Natūralu nereiškia be atsargumo,” – pakartodavo ji.
Galutinė mintis
Teta Zita sakydavo: „Žmonės važiuoja į vaistines, o vaistai auga jų kieme. Tereikia žinoti, kur žiūrėti.”
Dabar, kai einu pro tuos baltus žiedelius pakelėje – sustoju. Ir prisimenu tetą Zitą, jos virtuvę, tuos džiovintų žolių ryšulėlius.
Ir suprantu – ji žinojo daugiau, nei mes manėme.
