Kiekvieną rugsėjį močiutės virtuvėje atsirasdavo tas pats kvapas. Aštriai saldus, truputį erzinantis akis. Ant palangės stovėdavo stiklainis su kažkokiu gelsvai rudu skysčiu, kurį ji gerdavo šaukštais.

Vaikystėje galvojau – kažkoks keistas įprotis. Gal net prietaras.

O dabar, kai pati jau kelis mėnesius kasryt kovodavau su gleivėmis gerklėje ir sunkiu kvėpavimu, prisiminiau tą stiklainį. Ir paklausiau mamos: ką močiutė ten laikė?

Atsakymas buvo toks paprastas, kad iš pradžių net nepatikėjau.

Du ingredientai, kuriuos turi kiekviena virtuvė

Svogūnas ir medus. Viskas.

Močiutė supjaustydavo svogūną, sudėdavo į stiklainį, užpildavo medumi ir palikdavo per naktį. Rytą jau turėdavo sirupą, kurį gerdavo po šaukštą prieš kiekvieną valgį.

„Plaučiams,” – sakydavo. Ir tiek.

Ji niekada nesirgo bronchitu, nors gyveno name su krosnies šildymu. Niekada neskųsdavosi dusuliu ar gleivėtumu. Iki pat gilios senatvės kvėpavo lengvai.

O aš, gyvendama šildomame bute su visais patogumais, kasryt atsikosėdavau gleives.

Kaip tai veikia iš mokslo pusės

Kai pradėjau domėtis, radau, kad močiutės receptas – ne prietaras:

Svogūno sieros junginiai – turi mukolitinių savybių. Paprastai tariant, jie skiedžia gleives ir padeda joms lengviau pasišalinti.

Medus – skatina atsikosėjimą, turi antimikrobinių savybių, ramina dirgintas kvėpavimo takų gleivinės.

Kartu jie veikia sinergiškai: mažina uždegimą, atpalaiduoja bronchų raumenis, gerina deguonies cirkuliaciją.

Tai ne stebuklas ir ne vaistas. Bet kaip palaikomoji priemonė – veikia.

Kaip pasigaminti per 15 minučių

Receptas toks pat, kaip močiutės:

1. Imame vieną vidutinio dydžio svogūną. Nulupame, smulkiai supjaustome.

2. Dedame sluoksniais į stiklinį indą – sluoksnis svogūno, sluoksnis medaus. Kartojame, kol baigiasi.

3. Medaus turi būti tiek, kad visas svogūnas būtų padengtas.

4. Uždengiame ir paliekame 12 valandų kambario temperatūroje, tamsoje. Per naktį svogūnas atiduoda sultis, medus jas įtraukia.

5. Ryte perkošiame per sietelį. Gauname skaidrų, tirštą sirupą.

6. Laikome šaldytuve – išsilaiko maždaug savaitę.

Kvapas stiprus, skonis – neįprastas. Bet po kelių dienų pripranti.

Kaip vartoti, kad pajustum efektą

Močiutė gėrė vieną valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną, 30 minučių prieš valgį.

Kodėl prieš valgį? Tuščias skrandis geriau įsisavina veikliąsias medžiagas. Jos greičiau pasiekia kvėpavimo takus.

Svarbu: nuoseklumas. Viena diena čia, kita ten – neveiks. Reikia bent savaitės dviejų reguliaraus vartojimo, kol pajusi skirtumą.

Tipinė eiga:

• 1–2 savaitė – gleivių mažėja, kosulio dažnis krenta, miegas gerėja
• 3–4 savaitė – krūtinėje lengviau, rytais nereikia ilgai atsikosėti, energijos daugiau

Kada šis receptas nepadės

Močiutės sirupas – ne vaistas. Jis neišgydys rimtų ligų ir neturėtų pakeisti gydytojo.

Kreipkitės į specialistą, jei:

• Dusulys stiprus arba ūmiai pablogėjo
• Karščiuojate arba jaučiate krūtinės skausmą
• Simptomai tęsiasi ilgiau nei dvi savaites
• Atsikosėjate krauju
• Turite astmą, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą ar kitą diagnozuotą kvėpavimo sutrikimą

Atsargiai turėtų būti:

• Diabetikai – medus kelia gliukozės lygį
• Žmonės, vartojantys kraujo skiediklius
• Nėščios moterys
• Alergiški svogūnams ar medui

Jei abejojate – pasitarkite su gydytoju prieš pradėdami.

Kodėl senolių receptai dažnai veikia

Grįžtu prie močiutės ir galvoju: kaip ji žinojo? Jokių tyrimų, jokių interneto straipsnių, jokių sveikatos influencerių.

Tiesiog kartų kartos stebėjo, kas veikia. Ir perdavė.

Šiuolaikinis mokslas tik patvirtina tai, ką žmonės žinojo šimtmečius. Ne visada, ne viską – bet dažnai.

Dabar kiekvieną rudenį ruošiu tą patį sirupą. Kvapas tas pats – aštriai saldus, truputį erzinantis akis.

Ir pagalvoju, kad močiutė žiūrėtų ir tik linktelėtų: „Na va. Pagaliau supratai.