Silkė turi daug naudos sveikatai, tačiau tam tikroms gyventojų grupėms šios riebios žuvies vartojimas kelia didelę riziką. Medicinos ekspertai nurodo keletą grupių, kurios turėtų būti atsargios arba visiškai vengti silkės. Tai yra asmenys, turintys specifinių alergijų, nėščios moterys, asmenys, turintys tam tikrų sveikatos sutrikimų, ir pacientai, vartojantys tam tikrus vaistus. Nors silkė yra turtinga omega-3 riebalų rūgštimis ir baltymais, joje yra junginių, kurie pažeidžiamiems asmenims gali sukelti nepageidaujamas reakcijas. Supratimas apie šiuos potencialius pavojus padeda vartotojams priimti informuotus sprendimus dėl mitybos, susijusius su šiuo kitaip maistingu jūros gėrybių produktu.
Asmenys, turintys alergiją jūros gėrybėms: supratimas apie kryžminį reaktyvumą
Kodėl jūros gėrybių alergijos kelia didelį susirūpinimą potencialiems silkės vartotojams? Asmenys, alergiški bet kokiai žuvų rūšiai, gali patirti kryžminį reaktyvumą su silkėmis dėl panašios baltymų struktūros.
Kryžminis reaktyvumas atsiranda, kai imuninė sistema klaidingai identifikuoja silkės baltymus kaip kitų žuvų baltymus, kurie anksčiau sukeldavo alergines reakcijas. Šis reiškinys pasireiškia maždaug 50 % žuvims alergiškų asmenų.
Simptomai svyruoja nuo lengvo niežėjimo ir dilgėlinės iki sunkios anafilaksijos, dėl kurios reikia skubios medicininės pagalbos.
Alergologai rekomenduoja, kad visi, kuriems patvirtinta alergija lašišai, menkei ar tunui, turėtų būti atsargūs su silkėmis. Visiškai vengti patariama tiems, kurie turi alergiją kelioms žuvims arba kuriems pasireiškia stiprios reakcijos.
Nėštumo problemos: gyvsidabrio kiekis ir vaisiaus vystymasis
Nėštumo metu silkių vartojimas reikalauja atidaus apsvarstymo dėl jų sudėtyje esančio gyvsidabrio. Nors silkės paprastai klasifikuojamos kaip mažai gyvsidabrio turinčios žuvys, palyginti su didesnėmis plėšriosiomis žuvimis, nėščios moterys vis tiek turėtų laikytis rekomenduojamų gairių.
FDA ir EPA rekomenduoja nėštumo metu riboti silkės vartojimą iki 2–3 porcijų per savaitę. Gyvsidabris gali prasiskverbti per placentos barjerą ir potencialiai paveikti vaisiaus neurologinį vystymąsi, ypač smegenų formavimąsi ir nervų sistemos funkcionavimą.
Atlanto silkė paprastai turi mažesnį gyvsidabrio kiekį nei Ramiojo vandenyno rūšys. Nėščios moterys, turinčios sveikatos problemų arba vartojančios tam tikrus vaistus, prieš įtraukdamos silkę į savo nėštumo mitybą turėtų pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistais.
Vaistų sąveika: kraujo skystikliai ir kiti vaistų konfliktai
Asmenys, vartojantys kraujo skystinančius vaistus, pvz., varfariną ar antikoaguliantus, turėtų būti atsargūs vartodami silkės, nes gali atsirasti vaistų ir maisto sąveika. Silkėje yra daug vitamino K, kuris gali sumažinti šių vaistų veiksmingumą, nes skatina kraujo krešėjimą.
Tam tikri antibiotikai taip pat gali sąveikauti su tiraminu, natūraliai esančiu marinuotose silkėse, ir sukelti pavojingus kraujospūdžio šuolius. Be to, pacientai, vartojantys MAO inhibitorius, turėtų visiškai vengti fermentuotų silkės produktų.
Sveikatos priežiūros specialistai rekomenduoja pacientams, vartojantiems šiuos vaistus, pasikonsultuoti su gydytoju prieš įtraukiant silkės į savo mitybą. Jei silkės vartojamos reguliariai arba dideliais kiekiais, gali prireikti koreguoti vaistų dozes.
Podagra ir su purinais susiję sutrikimai: kodėl silkė gali sukelti paūmėjimus
Dėl itin didelio purinų kiekio silkė kelia didžiulį pavojų žmonėms, sergantiems podagra ir kitais purinų apykaitos sutrikimais. Suvartojus šiuos purinus, jie suskaidomi į šlapimo rūgštį, kuri gali kauptis sąnariuose ir sukelti skausmingus priepuolius.
Tyrimai rodo, kad 100 g silkės yra apie 210 mg purinų, todėl ji yra vienas iš maisto produktų, kurių sudėtyje yra daugiausia purinų. Reumatologai paprastai rekomenduoja podagros pacientams riboti suvartojimą iki mažiau nei 100 g per savaitę arba visiškai vengti silkės aktyvių priepuolių metu.
Asmenys, sergantys hiperurikemija (padidėjusiu šlapimo rūgšties kiekiu), turėtų laikytis panašaus atsargumo, nes net vidutinis silkės vartojimas gali pabloginti jų būklę ir potencialiai pagreitinti inkstų akmenų susidarymą.
Anksčiau buvusios širdies ir kraujagyslių ligos: kai omega-3 riebalų rūgštys nėra naudingos
Nors silkė yra plačiai žinoma dėl savo omega-3 riebalų rūgščių kiekio, tam tikros jau esamos širdies ir kraujagyslių ligos gali padaryti jos vartojimą problematišku ar net pavojingu.
Pacientai, vartojantys antikoaguliantus, pvz., varfariną, turėtų būti atsargūs, nes omega-3 riebalų rūgštys gali sustiprinti šių vaistų kraują skystinančią veiklą, dėl to gali padidėti kraujavimo rizika.
Asmenims, kuriems yra implantuoti širdies defibriliatoriai, gali pasireikšti nepageidaujami reiškiniai, nes kai kurie tyrimai rodo, kad didelis omega-3 riebalų rūgščių kiekis gali paveikti širdies elektrinį laidumą.
Asmenys, sergantys nestabilia krūtinės angina arba neseniai patyrę širdies sutrikimų, prieš vartodami omega-3 rūgščių turinčią žuvį, pvz., silkę, turėtų pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistais, nes vartojimo laikas ir dozė gali turėti įtakos pasveikimui ir vaistų
