Valandą po donoro mirties žmogaus smegenys vėl pradėjo metabolizuoti vaistą. Ne simuliacijoje. Ne kompiuteryje. Tikroje laboratorijoje, kur organą maitina dirbtiniai plaučiai ir inkstai. Tai skamba kaip mokslinis filmas — bet tai vyksta dabar, realioje JAV laboratorijoje, ir farmacijos pramonė jau naudoja šią technologiją ieškodama vaistų nuo Alzheimerio, Parkinsono ir kitų nervų sistemos ligų.
Kaip tai veikia
Chirurgai sujungia plastikinius prievadus su donoro smegenų kraujagyslėmis. Per jas sistema pumpuoja kraujo pakaitalą ir kitus skysčius, palaikančius audinių gyvybingumą. Procesas turi būti pradėtas greitai — laiko langas skaičiuojamas ne dienomis, o minutėmis.
Dirbtiniai plaučiai aprūpina smegenis deguonimi. Dirbtiniai inkstai filtruoja atliekų produktus. Tokiomis sąlygomis organas išlieka metaboliškai aktyvus iki dvidešimt keturių valandų — pakankamai ilgai, kad mokslininkai galėtų ištirti eksperimentinio vaisto poveikį tikroms žmogaus ląstelėms.
„Tai ne sąmonės atkūrimas,” paaiškino vienas tyrimo komandos narys. „Tai būdas suprasti, kaip vaistas veikia tikrame žmogaus audinyje, o ne pelės organizme.”
Per visą procesą jutikliai registruoja šimtus fiziologinių parametrų. Po paros smegenys tiriamos detaliai — analizuojami baltymai ir ląstelių struktūros.
Kodėl pelės nebepakanka
Dešimtmečiais vaistai nervų sistemos ligoms buvo testuojami su laboratorinėmis pelėmis. Problema — pelių smegenys neatspindi žmogaus sudėtingumo. Vaistas, kuris veikia pelei, dažnai neveikia žmogui. Devyni iš dešimties neurologinių vaistų, sėkmingai praėjusių gyvūnų bandymus, žmonėms nepasitvirtina.
Viena farmacijos įmonė jau naudojo šią technologiją ir gavo netikėtą rezultatą. Parkinsono ligos vaistas pelėms nepavyko, tačiau žmogaus smegenyse suveikė doze, kuri buvo dvidešimt kartų mažesnė nei iš pradžių apskaičiuota. Tai sutaupė įmonei kelerius vystymosi metus.
Reguliuotojai jau atsižvelgia. Maisto ir vaistų administracija leido pradėti klinikinį vieno vaisto tyrimą remiantis būtent šios technologijos duomenimis.
Etika — ne šalutinis klausimas
Panašūs eksperimentai prasidėjo su kiaulių smegenimis ir iš karto sukėlė klausimų. Ar organas gali jausti skausmą? Ar galima atkurti sąmonę?
Tyrėjai ir bioetikos specialistai teigia, kad ši riba neperžengiama. Donorų smegenys pagal procesą nebeturi koordinuotos neuronų veiklos, būtinos net minimaliai sąmonei. Papildomai bet koks elektrinis aktyvumas slopinamas anestetiku.
„Elektrinės veiklos slopinimas netrukdo testavimui,” paaiškino mokslininkai. „Alzheimerio liga, Parkinsono liga ar ALS nėra tiesiogiai susijusios su elektros impulsais — jos susijusios su ląstelių procesais.”
Organus teikia oficialios transplantacijos organizacijos. Donorų šeimos informuojamos ir patvirtina tyrimo tikslą. Kiekvienas atvejis dokumentuojamas atskirai.
Kur tai veda
Ateityje mokslininkai siekia pratęsti smegenų gyvybingumą sistemoje iki dviejų savaičių. Tai leistų tirti ilgalaikius neurologinius procesus ir stebėti vaistų poveikį per ilgesnį laiką.
Kuriamas ir dirbtinio intelekto modelis, treniruojamas donorų medicinos duomenimis ir audinių analizės rezultatais. Tikimasi, kad ateityje jis galėtų imituoti vaistų bandymus kompiuteryje — dar prieš realius biologinius eksperimentus. Virtualios smegenys, mokomos iš tikrų donorų duomenų.
Tai ne stebuklų technologija ir ne žmonių atgaivinimas. Tai tikslesnio supratimo apie žmogaus smegenis įrankis — tylus, brangus ir lėtas. Bet pirmą kartą per dešimtmečius vaistai nervų sistemos ligoms testuojami ne spėjant, o žinant.
