Pirmą pensijos rytą Vytautas, buvęs gamybos vadovas, atsikėlė šeštą – kaip visada. Patikino telefoną, atidarė el. paštą. Tuščia. Jokių pranešimų, jokių užduočių, jokių susitikimų. Visa diena prieš akis – ir nė vieno plano.
„Pirmas mėnuo buvo kaip atostogos,” – pasakojo jis vėliau. – „Antras – kaip kažkoks keistas sapnas. Trečią mėnesį sėdėjau ant sofos ir nesupratau, kam ryte keliuosi.”
Laisvė, kuri atima orą
Psichologė Asta, dirbanti su pensinio amžiaus klientais, tokių istorijų girdi kiekvieną savaitę. „Žmonės dešimtmečius planuoja pensiją kaip finišo liniją – kai pagaliau bus galima atsikvėpti. Bet niekas nepasakoja, kad už tos linijos – tuščia erdvė, kurią reikia užpildyti pačiam.”
Tyrimai rodo, kad maždaug po šešių mėnesių nuo išėjimo į pensiją daugelis patiria ūmų psichologinį sunkmetį. Ne dėl nuobodulio – o dėl tapatybės praradimo.
— Trisdešimt dvejus metus buvau „vadovas Vytautas”, – sakė jis. – Kai to neliko, nesupratau, kas esu be šito žodžio prieš vardą.
Gedulas, apie kurį niekas neįspėja
Psichologė Asta pabrėžia: pensininkai iš tikrųjų gedi. „Jie gedi ne tik darbo – jie gedi praleistų šeimos vakarienių, atostogų, kurias vis atidėliojo, laiko, kurį atidavė terminams. Ir tada suvokia, kad to laiko niekas negrąžins.”
Šis sielvartas pasiekia piką būtent šeštą mėnesį. Pasireiškia ne kaip liūdesys, o kaip gilaus pasimetimo jausmas – lyg žmogus atsidurtų svetimame mieste be žemėlapio.
— Žmona sakė, kad tapau nervingas ir niūrus, – prisipažino Vytautas. – O aš tiesiog nežinojau, kur dėti rankas ir mintis.
Laikas, kurio per daug
Kai sielvartas atlėgsta, ateina kita problema – neribota laisvė. Paradoksalu, bet būtent ji kelia didžiausią nerimą.
— Darbe viskas buvo sudėliota: aštuntą – susirinkimas, dešimtą – ataskaita, po pietų – skambučiai, – sakė Vytautas. – Dabar turiu šešiolika laisvų valandų ir nė vienos priežasties keltis nuo kėdės.
Psichologė Asta tai vadina „struktūros vakuumu”: „Kai žmogus trisdešimt metų gyveno pagal tvarkaraštį, staigus jo dingimas sukelia ne džiaugsmą, o dezorientaciją.”
Vienas dalykas, kuris padėjo atsistoti
Vytautas persilaužė, kai kaimynas pakvietė padėti restauruoti seną valtį. „Pirmą dieną tiesiog laikiau lentą. Antrą – jau šlifavau. Po mėnesio negalėjau sulaukti ryto, kad grįžčiau į garažą.”
Psichologė Asta tai patvirtina tyrimais: „Žmonės, kurie sąmoningai pasirenka naują veiklą ir sutinka būti pradedančiaisiais, atsigauna greičiausiai. Svarbu ne ką darai – o kad pats pasirenki.”
Vytautas dabar šypsosi pasakodamas apie tą pirmąjį tuščią rytą. „Tada galvojau, kad pensija – pabaiga. Dabar žinau, kad tai buvo tik labai ilga ir nemaloni pertrauka tarp dviejų gyvenimų.”
