„Kodėl ji visada nusiteikusi neigiamai?” — paklausiau draugės apie bendrą pažįstamą. Draugė pažiūrėjo į mane ir tyliai atsakė: „O ar pastebėjai, kad ir tu kartais kalbi lygiai taip pat?”
Sustingau. Nes ji buvo teisi.
Mokslininkai rado bendrą vardiklį
Tyrimai psichologinę gerovę tyrinėjančiose institucijose atskleidė vieną bruožą, kuris nuolat kartojasi chroniškai nelaimingų žmonių grupėse. Ne skurdas. Ne vienatvė. Ne bloga sveikata — nors visa tai prisideda.
Tas bruožas — pernelyg didelis mąstymas. Psichologai tai vadina ruminavimu. Nuolatinis sukimasis aplink neigiamas emocijas, problemas ir suvokiamas nesėkmes — be jokio judėjimo link sprendimo. Tarsi protas įstringa toje pačioje vietoje ir suka tuos pačius ratus.
Smegenų tyrimai parodė, kas vyksta fiziologiškai. Ruminavimas suaktyvina numatytojo režimo tinklą — smegenų sritį, susijusią su savireferenciniu mąstymu. Tuo pat metu slopinamos sritys, atsakingos už kognityvinę kontrolę. Žmogus jaučiasi įkalintas savo mintyse — ir neurologiškai tai yra tiesa.
Kodėl matome tai kituose, bet ne savyje
Štai kas labiausiai neramina. Dauguma žmonių lengvai atpažįsta neigiamo mąstymo modelius aplinkiniuose. „Ji visada katastrofizuoja.” „Jis niekada nemato nieko gero.” Bet tuos pačius modelius savyje pastebėti — beveik neįmanoma.
Psichologai tai vadina kognityvine akla dėme. Gynybos mechanizmai saugo mūsų savivaizdį ir sukuria pasipriešinimą pripažinti, kad mes patys galime būti įstrigę tame pačiame rate.
Tyrime dalyviai lengvai atpažino kitų katastrofizavimą ir perdėtą apibendrinimą — bet nepastebėjo identiškai tų pačių modelių savo mąstyme. Esminis skirtumas tarp tų, kurie iš to išeina, ir tų, kurie lieka — noras pažvelgti į savo mintis taip pat atvirai, kaip žiūrime į kitų.
Ką daro smegenys, kai mąstymas tampa priešu
Chroniškai nelaimingų žmonių smegenų skenavimai rodo savitus požymius. Migdolinė liauka — emocijų centras — tampa itin jautri suvokiamoms grėsmėms. Atlygio centrai mažiau reaguoja į teigiamus dirgiklius. Prefrontalinė žievė, reguliuojanti emocines reakcijas, dirba silpniau.
Ir svarbiausia — neuroplastiškumas veikia abiem kryptimis. Kuo dažniau smegenys eina neigiamu keliu, tuo stipresnis tas kelias tampa. Pesimizmas virsta automatiniu atsakymu. Ne pasirinkimu — o įpročiu.
„Maniau, kad tiesiog esu toks žmogus — pesimistas,” — pasakojo vyras, dalyvavęs kognityvinėje elgesio terapijoje. „Bet kai pradėjau rašyti dienoraštį ir stebėti, kaip dažnai katastrofizuoju — supratau, kad tai ne aš. Tai įprotis.”
Trys žingsniai, kurie keičia nervinius kelius
Pirmas — pripažinimas. Pesimizmas dažniausiai yra susikurtas, ne objektyvi tikrovė. Tai supratimas sukuria erdvę pokyčiui.
Antras — stebėjimas. Dienoraščio rašymas padeda pastebėti pasikartojančias neigiamas temas. Meditacija — stebėti mintis be vertinimo. Paprastas klausimas „Ko aš nematau?” gali nutraukti automatinius ratus.
Trečias — pertvarkymas. Kai pastebite katastrofizavimą — sustokite ir paklauskite: ar tai faktas, ar interpretacija? Ar yra įrodymų, prieštaraujančių šiai minčiai? Ar aš ignoruoju tai, kas gerai?
Neuroplastiškumo tyrimai rodo — nuosekliai praktikuojant šias technikas, nauji nerviniai takai formuojasi per kelias savaites. Ne dienomis — bet tai ir nėra amžinybė.
Ta draugės pastaba virtuvėje buvo nemaloniausia, ką esu girdėjusi. Ir naudingiausia. Kartais nelaimingumo ratas nutrūksta nuo vieno klausimo, kurio niekas kitas nedrįso užduoti.
