Įsivaizduokite sėklą, kuri išgulėjo tūkstantį metų. Ir vis tiek sudygo.
Būtent tai nutiko Judėjos dykumoje rastai sėklai. Mokslininkai ją datavo maždaug 993–1202 metais — vadinasi, jai mažiausiai tūkstantis metų. O šiandien iš jos išaugęs medis, neoficialiai pramintas Šeba, siekia apie tris metrus.
Kaip sudygo tai, kas turėjo būti negyva
Sėkla buvo rasta dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgą laiką ji tiesiog gulėjo kaip įdomybė.
Kol tyrėjai nusprendė pabandyti. Jie atsargiai ją sudrėkino, sterilizavo ir ėmė stebėti. Niekas nesitikėjo daug.
„Tokio amžiaus sėklos dažniausiai būna negyvos,” — pripažino viena tyrėja. — „Kai ji pradėjo dygti, ilgai netikėjome savo akimis.”
Medis augo lėtai. Kontroliuojamas dirvožemis, temperatūra, laistymas — viskas sukurta imituoti senovinę dykumos buveinę. Iki subrendusio, tris metrus siekiančio egzemplioriaus prireikė keturiolikos metų.
Kodėl šis medis neturi nė vieno giminaičio
Kai augalas sustiprėjo, mokslininkai ištyrė jo DNR. Ir čia laukė staigmena.
Šeba pasirodė esanti atskira, unikali rūšis, neturinti gyvų giminaičių. Ji priklauso platesnei, maždaug dviejų šimtų rūšių šeimai, bet pati yra viena savo rūšies. Istoriškai jos arealas driekėsi per dabartinį Izraelį, Palestiną ir Jordaniją.
Tai reiškia paprastą dalyką. Iš tūkstantmetės sėklos atgijo linija, kurios daugiau niekur nebėra.
Kas slypi lapuose
Bet įdomiausia dalis — ne kamienas ir ne aukštis. Lapai.
Analizė parodė, kad juose yra junginių, pasižyminčių priešuždegiminėmis savybėmis. Būtent tai medį paverčia įdomiu ne tik istorikams, bet ir farmakologams.
„Genetiškai izoliuota rūšis mums yra tarsi neatversta knyga,” — aiškino tyrėjas. — „Jos cheminė sudėtis gali pasakyti tai, ko nebežino jokia gyva giminė.”
Laboratoriniai bandymai dar tęsiami. Tačiau jau dabar aišku, kad ši rūšis galėjo turėti reikšmę senovėje.
Ryšys su Biblijos balzamu
Viena hipotezė ypač intriguoja. Tyrėjai svarsto, ar Šeba nesutampa su senoviniu „tzori” — dervingu balzamu, minimu istoriniuose tekstuose, tarp jų ir Biblijoje.
Tas balzamas kadaise buvo brangintas dėl kvapo, žaizdų priežiūros, net priešnuodinių savybių. O atgaivinto medžio lapų chemija su tokiais tikslais netikėtai gerai dera.
„Kol neturime tvirtų įrodymų, tai lieka hipotezė,” — atsargiai pridūrė tyrėja. — „Bet visi ženklai rodo ta pačia kryptimi.”
Įrodymai kol kas preliminarūs. Vis dėlto istorija primena keistą tiesą — kartais praeitis nemiršta, o tiesiog laukia. Tūkstantį metų. Kol kas nors ryžtasi ją pažadinti.
