Aštuonerius metus gyvenau su dulkių kamuoliais po spintelėmis ir naktiniais staliukais. Žinojau, kad jie ten yra – matydavau kaskart, kai numesdavau telefono laidą. Siurblys nepralįsdavo, rankos nesiekė, o ropoti ant kelių su drėgna šluoste kas savaitę – ne mano stilius.
Kai teta Stasė atėjo į svečius ir pažiūrėjo po mano televizoriaus spintelę, jos reakcija buvo tiesmukai lietuiška.
Sakinys, kuris privertė veikti
„Vaikeli, po tavo spintelėm katinas galėtų miegoti ant pagalvės iš dulkių,” – pasakė Stasė. Prieš man spėjant pasiteisinti, ji jau ėjo prie spintos ir traukė seną kojinę.
„Duok šluotą ir penkias minutes,” – pasakė ji.
Stasė paėmė kempinę, vienoje pusėje padarė įpjovą ir užmovė ant šluotos koto galo. Tada užtraukė kojinę ant kempinės, pritvirtino gumyte – ir turėjo metrą ilgesnę ranką nei bet koks dulkių siurblys.
„Apipurkšk kojinę valymo tirpalu – vanduo su lašu indų ploviklio – ir stumk po spintelėm,” – nurodė ji.
Pamėginau. Vienu judesiu iš po televizoriaus spintelės ištraukiau dulkių kamuolį, kurio nemačiau nuo persikraustymo. Kojinės audinys surinko viską kaip magnetas – smulkias dulkes, plaukus, net užkritusį sąvaržėlį.
Kodėl tai veikia geriau nei siurblys
„Siurblys – storas ir stangrus. Jo antgalis nepasilenkia ir nepralenda pro tarpą, kuris plonesnis nei dešimt centimetrų,” – aiškino Stasė. „O šluota su kojine – plona, lanksti ir pasiekia bet kokį kampą.”
„Bet kodėl kojinė, ne šluostė?” – paklausiau.
„Kojinės pluoštas yra tinkamo tankumo – surenka dulkes, bet neslidinėja paviršiumi kaip lygia šluoste. Dar vienas privalumas – kojinę po valymo tiesiog numauni, išskalauji ir užmauni vėl. Arba išmeti, jei jau skylėta ir taip,” – atsakė Stasė.
Pats nebūčiau sugalvojęs paprasčiau.
Trys minutės – keturios spintelės
Tą popietę apėjau visą butą. Televizoriaus spintelė, du naktiniai staliukai, komoda miegamajame ir batų spintelė koridoriuje – viską apvaliau per tris minutes. Iš po batų spintelės ištraukiau tokį dulkių kiekį, kad net pasigėdijau. Anksčiau to nedarydavau mėnesiais, nes kiekvienai spintelei reikėjo klūpėti, tiesti ranką, temptis su drėgna šluoste ir slinkti ant kelių.
Dabar – stoviu, stumiu šluotą po spintelėm ir traukiu atgal. Kojinė surinka viską, kas ten buvo, be jokio nusilenkimo.
Stasė dar patarė: „Kas savaitę po vieną kartą – ir po spintelėm bus taip pat švaru kaip ant jų. Užtrunka trumpiau nei arbatos užsivirti. O kojinę gali naudoti tą pačią – po valymo išskalauji, padžiovini ir vėl užmauni.”
Vienas patobulinimas, kurį pridėjau pats
Po poros savaičių sugalvojau vieną dalyką, kurio Stasė nebuvo sakiusi. Ant kojinės užlašinau kelis lašus eterinio levandų aliejaus – dabar po kiekvieno valymo iš po spintelių kvepia šviežumu, o ne senomis dulkėmis.
Kai papasakojau Stasei, ji nusijuokė: „Na matai, tu irgi gudrus. Tik nereikėjo aštuonerių metų, kad pradėtum.”
