Uošvienė virtuvėje – kaip enciklopedija. Trisdešimt metų patirties ir nė vieno triuko, kuris neveiktų.
Kai pamatė, kaip vargstu su prisvylusiais keptuvėmis ir smirdančiomis lentelėmis, ji tik palingavo galvą. „Viskas, ko tau reikia – vienas ritinėlis kepimo popieriaus.”
Pagalvojau – perdeda. Bet ji niekada neperdeda.
Tarka, kuri niekada neužsiteršia
Tarkuoju sūrį – ir pusė jo lieka ant metalinio paviršiaus. Valau dešimt minučių.
Uošvienė parodė: prieš tarkuodama priklijuoju kepimo popieriaus gabalėlį prie tarkos. Sūris krenta pro skyles, bet ant metalo – nieko nelieka.
Nuimu popierių, išmetu. Tarka – kaip nauja.
„Veikia ir su morkomis, ir su burokėliais,” pridūrė ji. „Ypač kai spalva įsigeria.”
Sūris ir žolelės šaldytuve – šviežūs savaitėmis
Sūrį laikau plastikiniame maišelyje – po kelių dienų pradeda kauptis drėgmė ir keistas kvapas.
Uošvienės būdas: suvynioti į kepimo popierių. Ne maistinę plėvelę – būtent pergamentą.
Popierius leidžia produktui kvėpuoti, bet neleidžia drėgmei kauptis. Sūris išlieka šviežias savaitę ar dvi ilgiau.
Su šviežiomis žolelėmis – tas pats. Petražolės, krapai, bazilikas – suvynioju, dedu į šaldytuvą. Nebenyksta po trijų dienų.
Mikrobangų krosnelė be purslų
Šildau vakarykštę sriubą – pusė jos ant krosnelės sienų. Valau po kiekvieno naudojimo.
Dabar prieš šildant uždedu drėgną kepimo popieriaus gabalėlį ant lėkštės. Purslai lieka ant popieriaus, krosnelė – švari.
Ant viryklės – analogiškai. Kloju popierių į keptuvę kepant mėsą. Riebalų purslai nekrinta ant visų paviršių.
Riešutai ir prieskoniai – be chaoso
Reikia sutrinti riešutus tortui. Anksčiau – dėjau į maišelį, daužiau, viskas išsilakstydavo.
Uošvienės metodas: du kepimo popieriaus lakštai, riešutai tarp jų, volėlis arba kočėlas. Trinu – smulkios dalelės lieka viduje.
Perkelu tiesiai į dubenį, beveik nieko neišbyrėjus.
Su prieskoniais, džiūvėsėliais, sausainiais – tas pats principas.
Kepimas be prisvylimo ir perteklinio riebumo
Kloju popierių į keptuvę prieš dedant mėsą ar daržoves. Šiluma praeina, bet riebalai nesigeria į maistą.
Kepsnys išeina sveikas ir ruda – bet ne perdegęs. Kraštai neapsvyla.
Uošvienė sako: „Profesionalūs virėjai taip daro. Tik jie niekam nepasako.”
Mėsos vyniotiniai, kurie neišsiskleidžia
Kiekviena šeimininkė žino tą momentą: sudedi gražų vyniotinį, dedi į orkaitę – ir jis išsiskleidžia.
Uošvienės triukas: prieš kepant suvynioti vyniotinį į kepimo popierių ir užrišti galus kaip saldainį. Popierius laiko formą, kol mėsa sukepsta ir sustingsta.
Po dvidešimties minučių nuimu popierių – tobulas vyniotinis, vientisas ir gražus.
„Šį triuką dar mano mama mokė,” šypsojosi uošvienė. „Ir jos mama. Kai kurie dalykai nesikeičia.”
Kodėl būtent kepimo popierius
Paklausiau uošvienės – kodėl ne folija, ne maistinė plėvelė, ne koks nors specialus produktas?
„Folija per karšta – gali pažeisti maistą. Plėvelė neleidžia kvėpuoti – produktai supelija. Kepimo popierius – aukso vidurys.”
Jis atlaiko karštį iki dviejų šimtų laipsnių. Nelimpa prie maisto. Leidžia drėgmei išgaruoti, bet saugo nuo išdžiūvimo.
Be to – pigesnis nei specialūs produktai ir prieinamas bet kurioje parduotuvėje.
„Ir dar vienas dalykas,” pridūrė uošvienė. „Jis ekologiškesnis. Suyra greičiau nei folija ar plastikas.”
Dabar kepimo popieriaus ritinėlis pas mane – strateginėje vietoje. Šalia druskos ir aliejaus. Ten, kur tikrai reikia.
Ir kiekvieną kartą, kai jį naudoju, prisimenu uošvienės žodžius: „Virtuvėje nereikia daug. Reikia žinoti, ką daryti su tuo, ką turi.”
