Sėdėjau prie kompiuterio devintą valandą. Ekrane – dešimt atvirų skirtukų, telefonas vibruoja kas penkias minutes, o aš vis dar žiūrėjau į tą patį dokumentą, kurį turėjau baigti iki pietų. Trečią dieną iš eilės.
„Tiesiog pradėk,” – rašė pusbrolis Tomas žinutėje, kai pasiguodžiau. Jis dirba programuotoju ir visada baigia viską laiku. „Dvi minutės. Tik dvi. Nedaugiau.”
Skambėjo kaip dar vienas iš tų patarimų, kurie veikia tik YouTube vaizdo įrašuose.
Kas nutiko pirmą kartą
Kitą rytą užsidegiau laikmatį. Dvi minutės – ir baigiu. Atidariau projektą, kurį atidėliojau savaitę, ir parašiau tik vieną sakinį. Paskui dar vieną. Laikmatis pyptelėjo.
Bet aš nustojau. Parašiau dar tris pastraipas ir net nepastebėjau. Pusvalandis praėjo, kol atsitraukiau nuo ekrano.
Tomas paskambino vakare: „Na, kaip?” Papasakojau. „Būtent,” – atsakė jis. „Smegenys nežino, kad apgaudinėji. Kai sakau sau ‘tik dvi minutės’, nebėra tos sunkios sijono, kuri visada stabdydavo. Paprasčiausiai pradedu – ir paskui jau nesustoju.”
Kodėl tai veikia, nors atrodo kvailai
Agronomė Rasa, su kuria pažįstami dar nuo universiteto, paaiškino panašų dalyką. Ji augina daržoves didmiesčio pakraštyje ir kas sezoną turi planuoti šimtus darbelių.
„Jei galvoju apie visą sezoną – paralyžiuoja,” – pasakė ji prie kavos. „Bet kai sakau sau: šiandien tik pasodinsi penkias sėklas, paprasčiausiai einu ir darau. O paskui pasodinau dešimt, paskui dar penkiolika. Smočius įsijungia automatiškai.”
Tai, ką Tomas ir Rasa aprašė, vadinasi pasipriešinimo mažinimu. Kuo mažiau jaučiame, kad užduotis sunki, tuo greičiau ją pradedame. O kai pradedame – jau nebereikia valios.
Išbandžiau su trimis užduotimis kitą dieną:
- Atsakyti į du el. laiškus (ne visus)
- Sutvarkyti vieną aplanką (ne visą stalą)
- Parašyti vieną pastraipą (ne visą straipsnį)
Baigiau viską iki pietų. Pirmą kartą per keturias savaites.
Kur dariau klaidą anksčiau
Kaimynė Greta dirba buhalterijos įmonėje ir kas mėnesį skundžiasi tuo pačiu: „Pradžia – siaubas. Paskui – normaliai.”
Paklausiau, kaip ji su tuo tvarkosi. „Dabar prieš pradedant uždaru viską – Messenger, Facebook, net telefoną įdedu į stalčių. Pirmąsias penkias minutes viskas tylu. Paskui jau nesvarbu – esu įsisukusi.”
Bandžiau tą patį. Uždaryti visus skirtukus, išjungti pranešimus, palikti tik dokumentą, kurį reikia užbaigti.
Skirtumas buvo akivaizdus. Nebereikėjo grįžti prie užduoties dešimt kartų. Tiesiog dirbau – ir baigiau.
Mokslininkai, kurie tiria dėmesio koncentraciją, aiškina, kad kiekvienas pertraukimas kainuoja apie penkiolika minučių – ne todėl, kad darbo nedirbi, bet todėl, kad smegenys turi iš naujo „įsikibti” į tai, ką darei. Kai Facebook pranešimas nutraukia – prarandame ne dvi sekundes, o penkiolika minučių fokusuoto darbo.
Ką pastebėjau po trijų savaičių
Pirma – nustojau atidėlioti. Anksčiau galvodavau: „Turiu tris valandas, dar spėsiu.” Dabar tiesiog pradedau – ir užtenka dviejų.
Antra – nebeskubu vakare. Anksčiau geriausi darbus darydavau iki dešimtos vakaro, nes dieną viską atidėliodavau. Dabar iki šeštos valandos viskas baigta.
Trečia – žmonės pastebi. Viršininkė praėjusią savaitę paklausė: „Kaip spėji taip greitai?” Papasakojau apie dvi minutes ir mažus tikslus. Ji tik linktelėjo: „Protinga. Aš darau panašiai – tik nežinojau, kad tai turi vardą.”
Tomas vis dar kartais rašo: „Kaip su dviem minutėm?” Gerai. Dabar net nebegalvoju apie tai – tiesiog veikia.
Jei ir jūs sėdite prie kompiutero ir žiūrite į tą patį dokumentą jau antrą valandą – pamėginkite. Dvi minutės. Tik pradėti. Ne baigti – tik pradėti.
Paskui smegenys padarys viską pačios.
