Sėdėjau prie stalo ir pajutau tą patį skausmą apatinėje nugaros dalyje. Trejus metus – masažai, kineziterapija, skausmo malšintuvai, net kortizono injekcija. Niekas nepadėjo ilgiau nei savaitę. MRT rodė viską normaliai. Gydytojai gūžčiojo pečiais.
Kol psichoterapeutė Asta paklausė vieno klausimo: „Kada tas skausmas prasidėjo pirmą kartą?” Pagalvojau. Ir supratau – lygiai tuo metu, kai praradau darbą, kai žmona buvo nėščia, kai finansinė situacija griuvo.
„Tai ne atsitiktinumas,” – pasakė Asta ramiai.
Kaip emocijos tampa skausmu
Asta paaiškino tai, ko niekas iš ankstesnių gydytojų nepasakė: kai emocijos – baimė, kaltė, sielvartas, stresas – ilgą laiką slopinamos, nervų sistema lieka nuolatinėje parengtyje. Raumenys įsitempia ir nebeatleidžia. Kvėpavimas tampa paviršutiniškas. Kūnas pradeda kalbėti tuo, ką protas atsisako apdoroti.
Tai ne „įsivaizduojamas” skausmas. Tai fiziologinis procesas – tikras, su tikru diskomfortu. Tiesiog jo šaltinis ne raumenyse ar sąnariuose, o nervų sistemos atsakyme į neapdorotą emocinę naštą.
Apatinė nugara psichosomatiniu požiūriu dažnai siejama su saugumo jausmu – pinigais, stabilumu, kontrolės praradimu. Mano atveju – atitiko tobulai.
Kas dar gali skaudėti dėl kitų priežasčių
Asta parodė platesnį vaizdą. Dantys – gali rodyti svyruojančius sprendimus arba prislėgtą atsakomybę. Kaklas ir pečiai – kontrolės poreikis ir nešamas krūvis. Skrandis – neapdorota baimė ir nerimas. Galvos skausmai – perfekcionizmas ir nuolatinis protinis spaudimas.
„Tai nėra diagnozė,” – pabrėžė ji. „Tai žemėlapis, kuris padeda suprasti, ko kūnas prašo. Ne kiekvienas skausmas yra psichosomatinis – bet kai gydytojai neranda priežasties, verta pažiūrėti giliau.”
Kada vis tiek reikia gydytojo
Asta buvo griežta dėl vieno dalyko: psichosomatika niekada nepakeičia medicininio ištyrimo. Jei skausmas staiga pasikeičia, stiprėja, riboja judėjimą arba kartu pasireiškia karščiavimas, tirpimas, silpnumas ar svorio kritimas – pirma pas gydytoją.
Tik kai rimtos priežastys atmestos, galima pradėti žiūrėti į emocinius modelius.
Mano atveju – MRT buvo švarus, kraujo tyrimai normalūs, trys skirtingi specialistai nerado nieko fizinio. Tada atėjo laikas klausti kitokių klausimų.
Kas padėjo man
Reguliarios terapijos sesijos – ne apie nugarą, o apie tai, ką jaučiau ir slėpiau. Kvėpavimo pratimai, kurie padėjo nervų sistemai išeiti iš nuolatinės parengties. Judėjimas – ne intensyvus sportas, o kasdieniai pasivaikščiojimai, kurie grąžino kūnui pasitikėjimą.
Po keturių mėnesių nugaros skausmas sumažėjo perpus. Po pusės metų – beveik dingo. Ne dėl tabletės ir ne dėl masažo. O todėl, kad pagaliau pradėjau girdėti tai, ką kūnas bandė pasakyti trejus metus.
Kiek dar tokių skausmų gyvename, net neklausdami, iš kur jie iš tikrųjų ateina?
