Močiutės sode visada būdavo bitė. Ne viena — dešimtys. Jos zvimbė tarp levandų, sėdėdavo ant ramunių galvučių, sukiodavosi aplink saulėgrąžas. Vaikystėje maniau, kad jos tiesiog gyvena čia — kaip katė ar šuo.
Tik kai pradėjau savo sodą, supratau, kodėl ten jų nėra. Agurkai žydėdavo, bet vaisių neužmegzdavo. Braškės — mažos ir kreivos. Obuoliai — vos keli nuo viso medžio.
Trūko ne trąšų. Trūko bičių.
Kodėl bitės dingsta iš sodų
Monotoniškos lysvės, kuriose auga tik viena kultūra, bitėms nesiūlo nieko — nei pakankamo maisto, nei prieglobsčio. Cheminis purškimas naikina kenkėjus, bet kartu ir apdulkintojus. Švarūs, „tvarkingi” sodai be laukinių kampų neturi vietų, kur pavienės bitės galėtų perėti.
Rezultatas — tuščias sodas. Gėlės žydi, bet niekas jų neaplanko. Vaisiai neužsimezga arba auga maži ir deformuoti. Derlius krenta — ir sodininkas ieško priežasties trąšose, nors problema visai kitur.
Penki augalai, kurie keičia viską
Bitėms reikia nektaro ir žiedadulkių nuo pavasario iki rudens. Ne mėnesį. Visą sezoną. Todėl reikia augalų, kurie žydi skirtingu laiku.
Levandos — žydi vasarą, aromatas traukia bites iš toli. Mėtos — ilgas žydėjimas, puikus nektaro šaltinis. Ramunėlės — pradeda anksti, kai kitų žiedų dar mažai. Saulėgrąžos — plačios platformos, ant kurių bitei patogu nutūpti ir dirbti. Rudbekijos — tęsia sezoną iki vėlyvo rudens, kai kiti augalai jau baigę.
Sodinama grupėmis — ne po vieną čia ir ten. Bitės geriau pastebi ryškią dėmę nei pavienį žiedą. Keli kvadratiniai metrai levandų padaro daugiau nei dvidešimt atskirų augalėlių, išbarstytu po visą sklypą.
Vanduo ir prieglobstis — ko daugelis pamiršta
Gėlės pritraukia. Bet vanduo ir lizdavietės — priverčia pasilikti.
Negili lėkštelė su vandeniu ir keliais akmenukais — paprasčiausias girdymo taškas. Akmenukai reikalingi, kad bitė galėtų nutūpti ir atsigerti neįkritusi. Karštą dieną toks indelis tampa populiariausia vieta sode.
Maži mediniai bičių nameliai su tuščiaviduriais kanalėliais — pavienėms bitėms, kurios neturi avilių. Jos perisi šalia žiedų ir grįžta sezoną po sezono. Kita galimybė — sausų šakelių krūvelė ar paliktas lapų paklotės plotas. Paprasčiau nei atrodo.
Ko nedaryti
Stiprūs cheminiai pesticidai naikina viską — ir kenkėjus, ir bites, ir boružes, ir auksines akytes. Jei kenkėjai reikalauja kontrolės — vandens purškimas, muilo tirpalas arba rankų surinkimas veikia nepalyginamai tiksliau.
Kita klaida — vienu metu žydintys augalai. Jei viskas pražysta birželį ir baigiasi liepą — bitės likusius tris mėnesius neturi ko valgyti. Sezoninė įvairovė svarbesnė nei bendras žiedų skaičius.
Močiutė niekada nesakė „pritrauk bites”. Ji tiesiog sodino tai, ką mėgo — levandas, ramunėles, saulėgrąžas — ir jos ateidavo pačios. Gal tai ir buvo visa paslaptis.
