Ne kiekvienas laimikis keliauja į kibirą. Kai kurias žuvis, vos užkibusias ant kabliuko, privalai atsargiai paleisti atgal. Tiems, kurie įpratę prie taisyklės „sugavai — pasilik”, tai skamba keistokai. Tačiau Lietuvos upėse ir ežeruose gyvena visas būrys retų žuvų, kurias saugo įstatymas.
Kurios žuvys saugomos
Lietuvos vandenyse plaukioja daugiau nei aštuonios dešimtys vietinių žuvų rūšių, ir dalis jų yra įrašytos į Raudonąją knygą arba saugomos pagal Europos Sąjungos bei Berno konvencijos įsipareigojimus.
Prie tokių priskiriamos jūrinė, upinė ir mažoji nėgė, sturys, sterlė, lašiša, kiršlys, žiobris, ožka, salatis, vijūnas ir šamas. Vienas jų žvejoti apskritai negalima, kitiems taikomi griežti dydžio, sezono ar leidimų apribojimai. Sąrašas ilgesnis, nei daugelis įsivaizduoja, o kai kurios šių žuvų atrodo visai paprastai — būtent todėl ir svarbu jas pažinti.
Kai kurios jų — tikri gyvi praeities liudytojai. Nėgės, pavyzdžiui, priklauso senoviniams bežandžiams, mažai pakitusiems per milijonus metų. O sturys, kadaise Nemune užaugdavęs iki dviejų metrų ir daugiau nei šimto kilogramų, šiandien mūsų vandenyse laikomas beveik išnykusiu. Kiekviena tokia žuvis ant kabliuko — retas ir trapus susitikimas.
Kodėl jos tokios svarbios
Retos žuvys retai kada būna atsitiktinės. Dažniausiai tai lėtai bręstančios, ilgaamžės rūšys, kurioms neršti reikia keliauti į upių aukštupius. Sturys, pavyzdžiui, subręsta tik sulaukęs dvylikos ar net aštuoniolikos metų. Prarasti tokią žuvį reiškia prarasti dešimtmečius, kurių prireikė vienam vaisiakūniui subręsti.
Užtvankos, upių reguliavimas, tarša ir per intensyvi žvejyba šias rūšis smogia skaudžiausiai. Todėl kiekvienas paleistas atgal individas — ne tuščias gestas, o realus indėlis į tai, kad rūšis apskritai išliktų. Neršianti žuvis, kuri nespėja palikti palikuonių, iš populiacijos iškrenta visam laikui, o naujos vietoje jos gali ir nebeatsirasti.
Prie viso to prisideda ir invazinės žuvys bei klimato pokyčiai, keičiantys vandens temperatūrą ir deguonies kiekį. Vietinėms rūšims, prisitaikiusioms prie labai konkrečių sąlygų, kiekvienas toks pokytis reiškia dar vieną iššūkį išlikti.
Ką daryti, jei pagavai
Taisyklė paprasta, bet dažnai pamirštama. Jei nesi tikras, kokią žuvį ištraukei, geriausia ją kuo greičiau ir atsargiai paleisti atgal į tą patį telkinį. Tas pats galioja per mažoms, dar nepaūgėjusioms žuvims — jos turi grįžti į vandenį.
Prieš išvyką verta pasitikslinti galiojančias žvejybos taisykles: leidžiami dydžiai, draudimų laikotarpiai ir reikalingi leidimai kartais keičiasi, o nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Kelios minutės, skirtos taisyklėms peržiūrėti, gali išgelbėti ir nuo baudos, ir nuo nemalonaus jausmo, kad netyčia pakenkei nykstančiai rūšiai. Ne pro šalį turėti telefone ir žuvų atpažinimo programėlę ar nuotraukų atlasą — taip abejotiną laimikį atpažinsi dar prie vandens.
Todėl geras žvejys žiūri į vandenį ne tik kaip į laimikio šaltinį, bet ir kaip į kažką, ką verta saugoti. Kartais gražiausias laimikis yra būtent tas, kurį atsargiai paleidi atgal — ir stebi, kaip jis dingsta gelmėje.
