„Tu ją ką tik pražudei“, – ramiai pasakė Aldona, žiūrėdama, kaip pilu verdantį vandenį ant ramunėlių žiedų.

Stovėjau su virduliu rankoje ir nesupratau, apie ką ji kalba. Arbatą taip ruošdavau visą gyvenimą. Mama ruošdavo taip pat. Močiutė, regis, irgi.

Aldona žolelėmis domisi daugiau nei tris dešimtmečius. Ji paėmė puodelį, pakėlė prie nosies ir atsiduso.

„Užuodi? Kvapas jau beveik išgaravęs. O kartu su juo – ir dalis to, dėl ko ramunėles apskritai verta gerti.“

Klaida, kurią daro beveik visi

Ramunėlės nėra paprasta arbata. Jų žieduose slypi eteriniai aliejai, kuriems ir priskiriamas švelnus raminamasis bei virškinimą gerinantis poveikis. Bėda ta, kad šie aliejai lakūs. Jie bijo karščio. Ir labai greitai pakyla į orą.

Kai ant žiedų užpilame ką tik užvirusį vandenį, dalis šių medžiagų tiesiog išgaruoja su pirmaisiais garais. Puodelis atrodo gražiai. Spalva auksinė. Bet gėrimas – blankesnis, nei galėtų būti.

„Žmonės paskui sako, kad ramunėlės nepadeda. O jos tiesiog nespėja padėti“, – pridūrė Aldona ir pastūmė mano puodelį į šalį.

Ką daryti kitaip: temperatūra ir dangtelis

Žolininkai pataria vandenį užvirinti, o tada leisti jam kelias minutes pastovėti. Tinkamiausia temperatūra – 80–90 °C. Jei virdulys neturi termometro, pakanka palaukti dvi ar tris minutes po užvirimo.

Tada prisiminiau močiutę. Ji pirma įjungdavo virdulį, o tik paskui eidavo į daržo pakraštį nusiskinti žiedų. Kol grįždavo, vanduo jau būdavo pastovėjęs. Pati to nežinodama, ji darydavo būtent tai, ką šiandien pataria žolininkai.

Antras dalykas dar paprastesnis. Puodelį būtina uždengti. Lėkštute, dangteliu, net nedidele knyga. Garai, kurie kitu atveju išsisklaidytų po virtuvę, susikaupia po dangteliu ir lašeliais grįžta atgal į arbatą.

„Kai nukelsi lėkštutę, pažiūrėk į jos apačią, – patarė Aldona. – Tie lašeliai ir yra tai, ką anksčiau išleisdavai į orą.“

Pabandžiau. Lėkštutės apačioje tikrai susirinko drėgmė. Ir ji kvepėjo ramunėlėmis stipriau nei visa arbata, kurią iki tol buvau gėrusi.

Tą vakarą Aldona paaiškino dar vieną dalyką. Pakeliuose dažnai būna ne sveiki žiedai, o smulkiai susmulkintos dalelės. Kuo smulkesnė žaliava, tuo didesnis jos paviršius – ir tuo greičiau aliejai išgaruoja dar gamykloje ar parduotuvės lentynoje.

„Jei gali, imk birius žiedus, – sakė ji. – Sveiki žiedeliai, geltoni viduriukai. Tada bent matai, ką geri.“

Pakelių arbata nėra bloga. Tiesiog ji silpnesnė, todėl jai dažnai prireikia ilgesnio plikymo arba dviejų pakelių vienam puodeliui.

Kiek žiedų ir kiek laiko

Daugelis žiedų įberia iš akies. Kartais per mažai – tada gėrimas prėskas. Kartais per daug – tada atsiranda kartumas, ir puodelis lieka nebaigtas.

Pagrindinė proporcija paprasta: vienas arbatinis šaukštelis džiovintų žiedų vienam puodeliui vandens.

• Nepilnas šaukštelis – švelnus, gėliškas puodelis vakarui.
• Lygus šaukštelis – subalansuotas, kasdienis variantas.
• Du šaukšteliai – sodresnis, ryškesnio skonio užpilas.

Plikymo laikas – 7–10 minučių. Ne trys, kaip esame įpratę su juodąja arbata. Per trumpai plikoma ramunėlių arbata lieka vandeninga ir beskonė, o per ilgai laikomi žiedai pradeda atiduoti kartumą.

„Ramunėlėms reikia kantrybės, – šypsojosi Aldona. – Jos neskuba. Ir tau nereikia.“

Kada gerti, kad būtų prasmės

Laikas irgi svarbus. Jei arbata geriama dėl miego, geriausia ją išgerti maždaug pusvalandį prieš gulant. Ne paskutinę minutę prieš užgesinant šviesą, o tada, kai dar sėdi ant sofos ir pamažu užbaigi dieną.

Virškinimui ramunėlės dažniausiai geriamos po valgio – nedideliu puodeliu, lėtai gurkšnojant. Per dieną pakanka dviejų ar trijų puodelių. Daugiau nebūtinai reiškia geriau.

Daugelis daro dar vieną klaidą – arbatą geria vos nukėlę dangtelį, dar plikančią. Geriau leisti jai minutę kitą atvėsti. Šilta, o ne deginanti arbata nedirgina gerklės ir leidžia gurkšnoti lėtai. O lėtumas, anot Aldonos, yra pusė viso poveikio.

Svarbu ir tai, kad arbata būtų šviežia. Užplikyta iš ryto ir išgerta vakare – jau visai ne tas pats gėrimas. Kvapas išsikvėpęs. Skonis plokščias. Nauda – menkesnė.

Kam reikėtų pasisaugoti

Ramunėlės laikomos viena švelniausių žolelių, tačiau tinka ne visiems. Jos priklauso astrinių šeimai, todėl žmonės, alergiški ambrozijai, kiečiams ar kitiems šios šeimos augalams, gali sureaguoti ir į ramunėles. Nėščiosioms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar nuolat geriantiems kitus vaistus prieš įtraukiant ramunėlių arbatą į kasdienę rutiną verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Lietuvoje vaistinė ramunė auga pievose, pakelėse ir laukų pakraščiuose, o džiovintų žiedų galima įsigyti beveik kiekvienoje vaistinėje. Renkant patiems, geriau rinktis vietas toliau nuo kelių ir laukų, kuriuose augalai purškiami. Žiedus džiovinkite pavėsyje, o ne saulėje – ten eteriniai aliejai išgaruoja dar nespėjus užpilti vandens.

Dabar, ruošdama ramunėlių arbatą, darau paprastą patikrinimą. Užpilu ne verdantį vandenį, uždengiu, palaukiu. Po dešimties minučių nukeliu lėkštutę ir pirmiausia ją pauostau. Jei kvepia ryškiai, gėliškai, beveik kaip įkaitusi pieva – vadinasi, šįkart viską padariau teisingai. Jei kvapo beveik nėra, vadinasi, vėl suskubau su virduliu.