Pusmetį geriu gvazdikėlių vandenį – farmacininkė parodė 3 esmines klaidas
Įmesdavau du tris gvazdikėlius į verdantį vandenį, palaikydavau penkias minutes, perpildavau ir gerdavau kiekvieną rytą prieš pusryčius. Skaičiau, kad tai padeda apykaitai, virškinimui, energijai. Pusmetis. Jokio pokyčio.
Jaučiausi tiek pat, kiek ir prieš tai. Pradėjau galvoti, kad visa tai – internetinis pliurpalas, sukurtas blogerių, niekada gvazdikėlio nelaikiusių rankose.
Gegužės pradžioje užėjau į vaistinę paimti vyrui receptinių vaistų. Farmacininkė Daiva, kurią pažįstu nuo seniai, paklausė, kaip jaučiuosi – atrodžiau pavargusi. Pasakojau, kad bandau įvairias rytines rutinas, ir paminėjau gvazdikėlių vandenį.
„Kaip jūs jį ruošiate?” – paklausė ji.
Papasakojau. Daiva tyliai papurtė galvą.
„Visi pradedantieji daro tas pačias tris klaidas. Jūs irgi. Štai kodėl pusmetį dirbate veltui.”
Daiva paaiškino: gvazdikėlių veikliosios medžiagos – eugenolis ir eteriniai aliejai – yra labai jautrūs karščiui. „Kai įmetate juos į verdantį vandenį, per pirmas tris keturias minutes didžioji dalis aliejų tiesiog išgaruoja. Lieka tik kvapas ir minimumas naudos.”
Pirmoji klaida – temperatūra. „Vanduo turi būti kambario temperatūros arba šiek tiek šiltas, ne verdantis. Ne karštas, šiek tiek šiltas. Tada aliejai pasilieka tirpale.”
Pagalvojau – aš juos kasdien užverdu. Pusmetį. Tikrai veltui.
Antroji klaida – kiekis. Aš dėdavau po penkis šešis gvazdikėlius, manydama, kad daugiau – geriau. „Du arba trys vienai stiklinei – tai optimalus kiekis,” – pasakė Daiva. – „Daugiau – ir suerzinsite skrandžio gleivinę. Ypač tuščiu skrandžiu. Po savaitės pradėsite jausti rėmenį arba nemalonų spaudimą.”
Iš tiesų, kelis kartus po gėrimo jaučiau diskomfortą krūtinkaulio aplinkoje. Maniau – nesusiję. Pasirodo, buvo susiję.
Trečioji klaida – paruošimo būdas. „Niekada nemalkite gvazdikėlių. Sveiki gvazdikėliai, mirkomi nuo penkių iki dešimties minučių, palaipsniui išleidžia aliejus. Malti – per greitai paleidžia, ir dalis veikliųjų medžiagų suoksiduojasi anksčiau, nei pasiekia gleivinę.”
Aš juos pradžioje dažnai maldavau, manydama, kad taip greičiau pasidaro. Vadinasi, ir tas darbas dažnai buvo veltui.
Daiva pasakė dar vieną dalyką, kurio anksčiau niekur neperskaičiau: „Geriausia gerti likus 20–30 minučių iki pusryčių. Tuščiu skrandžiu, bet su tarpu prieš maistą. Tada eugenolis pasiekia gleivinę be konkurencijos su kitais maisto junginiais.”
Iš vaistinės grįžau ir tą patį vakarą paruošiau gvazdikėlių vandenį naujai – kambario temperatūros vanduo, du gvazdikėliai, septynias minutes mirkiau, ne maliau. Kitos dienos rytą išgėriau dvidešimt penkias minutes prieš pusryčius. Sėdėjau prie virtuvės stalo ir kantriai laukiau, kol pajusiu skirtumą.
Po keturių dienų pajutau skirtumą virškinime. Po dviejų savaičių rytinis energijos antplūdis sugrįžo, ne tas „kavinis pakilimas”, o ramus, stabilus. Po mėnesio žmona pastebėjo: „Tu pakili iš ryto natūraliai. Anksčiau pirmąją valandą buvai lyg miręs.”
Sesuo paskambino birželį, kai papasakojau. Pabandė pati, taip pat kambario temperatūros vandeniu. Po trijų savaičių pasakė: „Aštuonis mėnesius gėriau verdantį, manydama, kad daugiau – geriau. Nieko nejaučiau. Dabar suprantu kodėl. Atrodo, kad kiekviena diena prasideda kitaip.”
Dabar kiekvieną rytą imu termometrą, įsipiloju vandens, palaikau, kol nukrenta iki keturiasdešimties laipsnių. Du gvazdikėliai. Septynios minutės. Tylioje virtuvėje, prieš visus.
Pusmetį dirbau veltui, įmesdama du tris gvazdikėlius į verdantį vandenį. Nuo dabar – iš tikrųjų.
