Prieš porą mėnesių oda tarp kojų pirštų pradėjo lupinėtis. Galvojau – sausumas, praeis. Nepraėjo. Po savaitės atsirado smulkūs įtrūkimai, o naktimis deginimas busdavo stipresnis nei dieną. Pabudęs ryte mačiau, kad kojinė šlapia nuo išskyrų.
Kai pagaliau nuėjau pas dermatologę Laimą, su kuria pažįstami dar nuo senų laikų, ji pažiūrėjo į pėdas ir ilgai tylėjo. Tada paklausė tiesiai: „Kaip tu jas plauni?” Pradėjau aiškinti – vanduo, muilo gabaliukas, rankšluostis. Ji papurtė galvą ir pasakė: „Štai iš kur tavo problema. Ir ne tik tavo – taip daro devyni iš dešimties.”
Tai, ko niekas nepaaiškina apie tarpupirščius
„Tu praleidi tarpus tarp pirštų,” – pasakė Laima be jokios diplomatijos. Paaiškinau, kad vanduo juk teka per viską. Ji net nusijuokė: „Vanduo teka, o grybelis lieka. Būtent ten jis ir dauginasi.”
Pasirodo, tarpupirštinėse srityse kaupiasi drėgmė ir odos nuolaužos – ideali terpė patogenams. Laima paaiškino, kad reikia kiekvieną tarpą tarp pirštų plauti atskirai su muilu, o ne tiesiog leisti vandeniui nutekėti. „Tai 30 sekundžių papildomo darbo, kuris apsaugo nuo mėnesių gydymo,” – pridūrė ji.
Antra klaida buvo dar paprastesnė. Po dušo apsiausdavau rankšluostį aplink pėdą, kelis kartus spustelėdavau – ir eidavau auti kojines. „O tarp pirštų?” – paklausė Laima. Niekada apie tai nepagalvodavau. „Drėgna oda tarp pirštų – tai atidarytos durys infekcijai,” – perspėjo ji.
Karštas vanduo griauna tai, ko nematai
Trečia klaida mane privertė susimąstyti labiausiai. Visada plaudavau pėdas kuo karštesniu vandeniu – atrodė, kad taip švariau. Laima paaiškino priešingai: „Karštas vanduo pažeidžia odos lipidų barjerą. Po tokio plovimo oda praranda drėgmę 2–3 kartus greičiau nei įprastai.”
Ketvirta – agresyvus trynimas. Nuospaudas ant kulnų šveitdavau kaskart po dušo, kol oda tapdavo visiškai lygi. Atrodė – švaru, gražu, tvarkinga. „Nuospauda – tai apsauga nuo spaudimo. Kai ją nuimi per stipriai, palieki atvirą žaizdą bakterijoms,” – paaiškino Laima. Pridūrė, kad per pirmą mėnesį po agresyvaus šveitimo infekcijos rizika išauga kelis kartus.
Muilas su kvapu ir sausos pėdos – paskutinės dvi
Penkta klaida – kvapus muilo gabaliukas, kurį naudodavau kiekvieną dieną. Atrodė, kad kuo stipresnis kvapas, tuo švariau. Laima paaiškino, kad sintetiniai kvapikliai pašalina natūralius odos aliejus, didina dirginimą ir silpnina barjerą. „Paimk bekvapį prausiklį – skirtumo nepajusi nosimi, bet oda pajus per savaitę,” – patarė ji. Ypač tai svarbu tiems, kurių oda jau pažeista arba linkusi į egzemą.
Šešta – drėkinimas. Tiksliau, jo nebuvimas. Per 15 metų nė karto nepatepiau pėdų kremu. Laima pasakė tiesiai: „Sausa oda įtrūksta, o per įtrūkimus patenka viskas – nuo grybelio iki bakterijų. Tepk kremą su karbamidu arba glicerinu iškart po dušo, kai oda dar drėgna.”
Po dviejų savaičių papasakojau apie tai seseriai Jurgai. Ji nusistebėjo: „Aš irgi niekada nesausinu tarp pirštų.” Pabandė daryti viską taip, kaip patarė Laima – po savaitės parašė, kad niežulys, kuris ją kamavo kelis mėnesius, sumažėjo perpus. „Negaliu patikėti, kad tai buvo taip paprasta,” – rašė ji.
Dabar kiekvieną kartą po dušo skiriu tas papildomas 30 sekundžių tarpupirščiams. Ir kaskart prisimenu Laimos žodžius: „Infekcija prasideda ten, kur tingi pasiekti rankšluostis.”
